Dalia Puidokienė: "Pralaimėjimų nebūna"
Kas Jums reikšminga?
Žmogaus atėjimas į šį pasaulį nėra atsitiktinis. Turi padaryti tai, dėl ko jaustumeis ne be reikalo gyvenęs.
Manęs niekad nereikėjo skatinti - nuo mažų dienų buvau aktyvi, šokau, vaidinau dramos būrelyje... Buvau vyriausias vaikas šeimoje, turiu puikius tėvus, tačiau, kaip ir daugelyje šeimų ankstesniais laikais, namuose teko patirti visko: fizinio ir psichologinio smurto. Vaikystėje patyriau seksualinę prievartą, tiesa, ne šeimoje, bet tai labai skausmingi prisiminimai. Mama nesugebėjo ar nesuvokė, kaip mane apsaugoti. Galbūt jau tada formavosi tam tikras pasipriešinimas, vidinė jėga, atvedusi, kur esu dabar.
Visuomet darau tik tai, ko noriu. Nors auginau tris vaikus, naktimis dirbau Dvasinės pagalbos jaunimui centre konsultante, ir kaifuodavau, kad galiu padėti ketinančiam nusižudyti žmogui. Tai buvo tai, ko iš tikrųjų ieškojau. Kaip sakiau, nieko nebūna atsitiktinio: pastebėjau, kad esu prisikaupusi specialiosios literatūros, nors iš profesijos esu inžinierė energetikė.
O kas kepė blynus trims jūsų mažyliams? Kaip į jūsų ieškojimus reagavo vyras?
Pirmas vaikas gimė, kai su vyru buvome studentai, tad vyriausiąjį sūnų trejus metus su mama auginom "per pusę". Antrąjį vaiką sąžiningai auginau trejus metus sėdėdama namie. Trečioji, netyčiukė, gimė jau Klaipėdoje. Didžiavausi sūnumis, ir maniau, kad jų man - per akis, bet Kaune draugė nutempė pas būrėją, o ši išpranašavo, kad dar turėsiu mergytę.
Kai buvome visiškai jauni įsimylėjėliai, vyras sakydavo, kad turėsim keturis vaikus. Jis labai myli vaikus, padėdavo juos vystyti ir slaugyti, ir apskritai visur mane palaikydavo. Net kuriant Moterų centrą. Aš bijojau rizikos, bet susilaukdavau iš jo realios pagalbos.
Jis feministas?
Žemaitis, vardu Petras, kuris reiškia "uola". Nepajudinsi, nepastumsi, gali tik apeiti - tai aš tą ir dariau, - juokiasi. - Petras juokaudavo: "Tu įkūrei moterų centrą, o aš padedu vyrams krizėje". Iš tiesų turėjo keletą draugų, kurie skyrėsi (vieno žmona vaikus išsivežė užsienin), ir taip sunkiai išgyveno, jog balansavo ties "būti - nebūti" riba. Reikėjo matyti, kaip mano vyras juos "tempė", ir šiandie tie žmonės jau atsistojo ant kojų.
Kiekvienas vyras norėtų, kad žmona sėdėtų namie. Teko daug kartų, ir net drastiškom priemonėm, kovoti už save: ir išeidavau iš namų su vaikais, ir vyrą esu išvariusi. Man visada buvo labai svarbi tėvų šeima, tradicijos. Vyras - tremtinių vaikas, jo mama augino kitus vaikus, o jį, penkiametį, išsiuntė pas tėvą alkoholiką. Vyras iki šiol labai gynybiškas, kai kalba apie praeitį, nors mane labai įskaudino jo pasakymas, kad jo mama jam - svarbesnė už mane. Tuomet pradėjau ieškoti padėties, kur galėčiau jaustis gerai, tvirtos pozicijos ir pagrindo po kojom. Per tas gyvenimo krizes ir atrasdavai kai ką vertinga. Dabar mūsų santykiai išsigrynino, mes sugebam gyventi kartu, nors gyvenam, ko gero, kiekvienas savo gyvenimą. Dabar suprantu moteris, kurios renka nešvarias vyro išmėtytas kojines, nes pati tą dariau (esu pedantė), kol perlipau per save. Ir vyras dabar stebisi, kad nebesu bambeklė... Šiaip mes su vyru pagal Zodiaką abu - Dvyniai, taigi esame keturiese. Ir geriausi draugai! - juokiasi.
Kaip gimė idėja įkurti Moterų namus?
Universitete magistrantūroje studijavau socialinį darbą ir man reikėjo rinkti medžiagą. Vienas docentas pasiūlė man domėtis šeimos, moterų problemomis, kokia gali būti joms suteikta pagalba, ir tai buvo man stimulas. Tuo metu Klaipėdoje buvo daugiavaikių moterų paramos centras, teikiantis psichologinę socialinę pagalbą, atstovaujantis teismuose, bet moterys neturėjo kur išeiti iš namų, kuriuose smurtaujama. Analizavau situaciją Lietuvoje, lankiausi panašiuose centruose, ir suvokiau, kad tokio reikia ir Klaipėdai. Idėją palaikė Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė, mano katedra ir kolegų grupė, juokavusi, kad turės darbo vietas mano centre. Nors šiandien iš anos palaikymo komandos nė viena kolegė čia nedirba. Taigi rašiau mokslinį darbą apie moterų resocializaciją, o iš centro grįždavau namo naktimis, išsunkta, visą save atidavus skriaudžiamoms moterims.
Ar galėtumėte apibūdinti savo ginamąsias, suskirstyti į psichologines grupes?
Pirmaisiais metais moterys buvo labai nedrąsios, sakydavo tiesiog ėjusios pro šalį... Engiamoms ir žalojamoms vyro, joms buvo gėda ieškoti pagalbos. Mes dirbame su patiriančiomis smurtą, prekybos žmonėmis aukomis, prostitutėmis. Ir šiemet keturios moterys "išėjo" iš prostitucijos, joms pavyko atsikratyti sutenerių ir net keleto priklausomybių - nuo narkotikų, alkoholio ir smurtautojo.
Net sunku patikėti...
Tai iš tiesų įmanoma padaryti! Tik turi būti emociškai atsidavęs sunkiam darbui. Susilaukdavau kolegų pastabų, kad elgiuosi neprofesionaliai, ir vis galvodavau: kur yra riba tarp profesionalumo ir žmoniškumo? Pirmoji klientė, nukentėjusi nuo prekybos žmonėmis, buvo patyrusi smurtą ir šeimoje, ir nuo to tikriausiai visa prasidėjo. Ji bandė žudytis, buvo atsidūrusi psichiatrijos ligoninėje. Kai antrą kartą ji apie tai prakalbo, man teko stoti akistaton su specialistais ir atsisakiau ją "uždaryti", prisiimdama didžiulę atsakomybę. Ir šiandien ta moteris turi savo verslą, studijuoja, augina vaiką. Ne kartą teko nesutikti, kad žmogus dėl suicidinių minčių būtų gydomas ligoninėje psichotropiniais vaistais, nes mačiau, kaip jie "užblokuoja".
Pas mus nėra kvalifikuotų specialistų, kurie taikytų įvairius psichoterapijos metodus tokiems žmonėms ar grupinę terapiją, tačiau aš žinau, kad jiems galima padėti ne vien vaistais. Ateini lankyti, - ir pratrūksta kaip pūlinys, keturias valandas kalba, kol išsikalba... Ir paskui visą naktį išmiega kūdikio miegu.
Yra tokių, kurie nepriima pagalbos, sakyčiau, mazochistų. Koks didžiausias jūsų pralaimėjimas?
Nėra pralaimėjimų. Kai griūva dangus, neįstengi racionaliai mąstyti, gerai, jei kas iš šalies padeda pamatyt situaciją. Dažniausiai buvusi auka prisiima atsakomybę už savo gyvenimą.
Ar nuskriaustųjų vyrai jums negrasina?
Yra buvę. Vienam pasakiau, kad turi per savaitę palikti tuščią butą, kad moteris turėtų kur grįžti. Jis: "Tu man grasini? Aš kelsiu rankas!" Atsakiau, kad aš irgi moku muštis, bet siūlau taikiai paspausti vienas kitam rankas. Nežinau, iš kur baimės akivaizdoje atsiranda stiprybės kovai su priešininku. Mes nesibrauname pas vyrus, kalbamės gana subtiliai, nes prievarta nieko nepasieksi, bet būna, kad vyrai susigrąžina savo žmonas. Kai jie pamato, kad ta moteris nėra pašluostė, kad ji nėra viena, supranta, kad niekada neatgaus jos tokios, kokią turėjo anksčiau. Tada nieko kito nelieka: jeigu nori turėti tą žmogų, šeimą - tenka keistis. Labai nedaug tokių vyrų, bet girtuokliai pradeda lankytis pas psichologus, susiranda darbą. Jie vaikšto čia, aplink, stovi nuleidę galvas; net gaila pasidaro patyrus, koks iš tiesų smurtautojas bejėgis. Stiprus tik prieš tą moterį. Kai ši atsigauna kaip palaistytas augalas, gali gyventi be jo, - jis priima sprendimą.
Psichoterapeutai turi savo supervizorių, o jūs? Smurtą šalyje patiria kas trečia moteris, ir kai tokie mastai, ar neapima frustracija?
Labai svarbi komanda. Išliko patys tikriausi draugai.
Iš tiesų niekada negyvensime sterilioje valstybėje, smurtas buvo ir bus drauge su kitomis socialinėmis problemomis. Bet mes galim sumažinti jo mastus. Tyrimai rodo, kad 70 procentų vaikų mokyklose patiria priekabiavimą; Švedijoj - 20 procentų. Viskas pareina iš smurto šeimose. Psichologinio smurto - apstu, tik mes jo neatpažįstame. O jis prasideda nuo ignoravimo, kritikavimo, draudimų, žeminimo. Žmogus psichologiškai "apdorojamas", paruošiamas smūgiui. Vyrai nori valdžios, nedaugelis pripažįsta, kad moteris - toks pat žmogus. Aukštuomenėje man teko matyti, kaip vyras spardė moterį vakarėlio dalyvių akivaizdoje, nes ji nusišypsojo kitam. Turtingos moterys sunkiau ir rečiau prabyla apie smurtą šeimoje, nes bijo prarasti padėtį.
Rašyti komentarą