Dalia Grikšaitė: "O kas toliau?"

Baigusi Vėžaičių vidurinę mokyklą, Dalia išvažiavo į Vilniaus universitetą bandyti laimę įstoti į žurnalistikos specialybę. Deja, sėkmė jai nesišypsojo. "Nuo pat mažens ši specialybė labai viliojo mane. Tačiau nei tėvai, nei pažįstmai miestelio žmonės nepritarė šiam mano pasirinkimui. Jiems visiems atrodė, jog žurnalistika nėra tas mokslas, kuris atvers plačias galimybes tolimesniam gyvenime. Mama nuolat kalbėdavo, jog rinkčiausi buhalterės ar agronomės specialybę, tada būčiau visų gerbiama ir pasiturimai gyvenčiau.

Atsimenu, dar buvau gal kokioje dešimtoje klasėje, užėjau pas draugės mamą, dirbančią knygyne. Tada pirmą kartą pasirodė Pavelo ir Tamaros Globų horoskopai rusų kalba. Atsivertusi savo, Dvynių, ženklą, sustingau perskaičiui, jog šio ženklo atstovai turėtų pasirinkti gidų, advokatų arba žurnalistų profesiją. Apie advokatūrą tada dar mažai ką išmaniau, mačiau tuos žmones tik filmuose, gido darbas nepasirodė toks įdomus. Tačiau žodis "žurnalistika" mane pakerėjo. Pasigriebusi horoskopų knygą, parlėkiau namo ir visiems rodžiau, jog ne veltui noriu būti žurnaliste.
Pradėjau kalbėti apie Zodiako ženklą. Ir iš tiesų jis labai atskleidžia mane. Esu tikra Dvynė: galiu būti puikiausios nuotaikos, džiūgauti, o po kelių minučių - kardinaliai pasikeisti: nuliūsti, nenorėti su niekuo bendrauti. Savo gyvenime jau pastebėjau dėsningumą. Jeigu sekasi, tai sėkmė lydi sėkmę, džiaugsmui nėra ribų. Tačiau jei užpuola juodos dienos, tai jau tada žinau, kad reikia laukti visos "puokštės" nesėkmių."
Dalia pasakojo, jog nėra tipinė moteris, mėgstanti sėdėti namie, ruošti gardžią vakarienę, pasiryžusi kantriai kurstyti šeimos židinį, bet prisipažino, jog retkarčiais pavydi tokioms. "Man atrodo, jog toms moterims ramiau gyvenasi. Namų jaukumas suteikia saugumo, ramybės jausmą. Ar galėčiau aukotis dėl kažko gyvenime? Taip yra buvę, kai mama sirgo, - pamiršau save ir savo problemas. Tada žinojau, jog esu šalia brangiausio žmogaus, galiu nemiegoti naktį, dvi, galiu nevalgyti. Tada manasis "aš" pradingo. O ar galėčiau aukotis dėl vyro? Tai turėtų būti žmogus, kuris tavo gyvenime vaidina svarbiausią vaidmenį. Žiūrint kokios aukos jis reikalautų. Jeigu reikėtų užsidaryti namuose, niekur neiti, tarnauti, laikyti visus keturis namų kampus, tada tikrai nepaklusčiau. Tai ne mano charakteriui. Kita vertus, negali žinoti, kada gyvenimas pareikalaus iš tavęs aukos. Reikia viską spręsti pagal situaciją. Pasakyti, jog niekada niekam nesiaukosiu - gal būtų per daug drastiška."

Mokyklos "gaspadinė"

Dauguma vyrų skeptiškai žiūri į moteris žurnalistes. Ir iš tiesų tokiam požiūrui pagrindo yra. Jos vaikšto į renginius, pristatymus, nuolat sukiojasi įdomių žmonių draugijose. Neretai tenka žurnalistėms iš darbo pareiti ir vėlai vakare.
"Mano vyras Alvydas manimi pasitiki. Per beveik šešerius bendravimo metus mes pažinome vienas kitą, pamatėme visas ir gerąsias, ir blogąsias charakterio savybes. Jisai žino mano gyvenimiškuosius principus: visada elgiuosi sąžiningai, negaliu meluoti, slapukauti. Nesu lengvo flirto mėgėja. Galiu su žmogumi bendrauti, galiu juoktis, tačiau kai pajuntu nors menkiausią dviprasmę ar gašlią užuominą, mano visi bendravimo įgūdžiai "susitraukia", įsijungia savisaugos instinktas. Skaudu, bet visuomenėje vyrauja nuomonė, jog žurnalistės palaidos kaip vėjas. Manau, jog tai yra absurdas. Jeigu mes mokame linksmintis, sugebame bendrauti su įvairių specialybių žmonėmis, tai dar nereiškia, jog galima puoselėti mintį, jog žurnalistės lengvai prieinamos."
Dalia šeimoje - pagrandukas. Jos broliai ir seserys gerokai vyresni. Tačiau moteris neįsivaizduoja gyvenimo be šių artimiausių žmonių. "Jeigu būčiau šeimoje viena, jausčiau didžiulį vakuumą. Tačiau galima sakyti, jog kurį laiką taip ir buvo. Kai buvau maža, broliai ir sesės jau buvo palikę tėvų namus. Bet iki mokyklos pas mus augo vyresniosios sesers vaikai. Tai aš ir bendravau su jais. Tarp mūsų amžiaus skirtumas buvo labai mažas, bet jie mane vadindavo teta Beta. Prasidėjus mokslams, namuose likau viena su tėveliais. Tada buvo tikrai liūdna. Gal dėl to ne pagal metus pradėjau bręsti, dažnai mokykloje mokytojai mane pavadindavo "gaspadine", nes sukiodamasi tarp suaugusių buvau labiau išprususi nei mano bendraamžiai."
Nors Dalia šeimoje buvo pati jauniausia, ji netapo išlepinta ir užgaidžia panele. Meilės jai niekada netrūko: ir sesės, ir mama palepindavo, atiduodavo gardesnį kąsnelį. Ir šiandien Dalia tėvų namuose yra laukiamiausias svečias. Dažnai namuose ją vadina "mūsų šviesiukas".

Atsisveikinimas su "Diagnoze"

Po nesėkmingo bandymo studijuoti žurnalistiką, Dalia negrįžo į gimtuosius Vėžaičius ir netapo nei buhaltere, nei agronome. Realizavo didžiąją svajonę - pradėjo dirbti laikraštyje. Jaunutė aštuoniolikmetė atėjo į tuometinę "Mažają Lietuvą". Laikraščio vadovai pasitikėjo Dalia. Netrukus laikraštis buvo perorganizuotas į "Vakarų ekspresą". "Man patiko darbas laikraštyje. Džiaugiuosi, jog redaktorius pasitikėjo manimi ir nesuabejojo mano žurnalistiniais gabumais, kurių tada išties gal nebuvo daug. Turiu atsakomybės jausmą ir stengiuosi neaiškius dalykus išsianalizuoti, suvokti reikalo esmę. Laikraštyje daugiau dirbau "valdišką" darbą: rašydavau informacijas iš Savivaldybės, rutuliojau kitas temas. Tačiau dažnai pagalvodavau, kad būtų puiku parašyti apie įdomų žmogų, apie jo gyvenimą, meilę, skausmą, patirtus džiaugsmus.
Mano svajonės išsipildė atėjus dirbti į televiziją "Balticum". Jau dvejus metus laidoje "Diagnozė: įdomus žmogus" bendrauju su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Iš jų visų gavau labai daug energijos. Didžiuojuosi tom laidom, kai pavyko prakalbinti žurnalistų "neatkastą" žmogų. Netrukus turėsiu šimtąjį pašnekovą. Vasarą su laida atsisveikinsiu. Tačiau jau dabar turiu kelis naujos laidos projektus."
Dirbdama televizijoje, Dalia išbandė dar vieną sritį - darbą reklamoje. Praėjusią vasarą ji kūrė Savivaldybės užsakymu reklaminį filmuką apie Klaipėdą. Už jį dar iki šiol meras dėkoja kūrėjams, nes jam nereikia svečiams daug pasakoti, užtenka parodyti vaizdajuostę. Net tris mėnesius Dalia triūsė prie dar vieno svarbaus projekto: dokumentinio filmo kūrimo apie bendrovę "KLASCO". "Užsakovai prašė, jog būtų trumpai parodyta, kokių rezultatų bendrovė pasiekė po privatizavimo. Rašiau scenarijų, režisavau, dariau visus darbus, išskyrus filmavimą ir montažą. Tai buvo didžiausias mano kūrybinis produktas. Visus kūrybos mėnesius buvau palikusi normalų gyvenimą šone. Kartais vyras juokais pasakydavo, jog mane dažniau mato per televizorių nei namuose. Taip, išties krūvis buvo nežmoniškas: žinios, laida ir filmo kūrimas. Kai viskas baigėsi, galvojau, išprotėsiu nuo atsiradusio laisvo laiko. Net mezginį buvau paėmusi į rankas, - tiesa, neilgam, nes man mieliau dalyvauti įvykių sūkuryje nei ramiai sėdėti."

"Žinau, kad vaikelio reikia"

Gegužės 24-ąją Dalia švęs trisdešimtmetį. Neseniai ji su Alvydu sukūrė šeimą. Pastaruoju metu artimieji, draugai vis dažniau užduoda klausimą: "Kada gi jūs susilauksite vaikučių?"
"Aš žinau, kad jam jau laikas atsirasti. Bet kol kas nėra laiko apie tai mąstyti. Nors netrukus ateis ta metų riba, kai moterys nelabai nori kalbėti apie savo metus. Žinau, kad vaikelio reikia, žinau, kad jis bus, tik nežinau, kada. Suvokiu, jog tapus mama, gyvenimas apsivers aukštyn kojomis. Dabar dėliuojuosi darbus, žinau, kas po ko eis, o kaip bus tada?.. Kartais užplūsta ir pesimistinės mintys - neturiu vaikų, o kaip bus senatvėje, nebus nė kam vandens paduoti. Kartais pasižiūriu į besilaukiančią moterį ar jau stumiančią vežimėlį ir suima pavydas. Aš gyvenime visą laiką už viską "moku" dvigubai. Savo laiku nebaigiau mokslų, vėliau teko dvigubai "arti": ir dirbti, ir mokytis Klaipėdos universitete. Savo laiku nepagimdžiau vaikelio, tai dabar jaučiu, vėl teks atiduoti duoklę dvigubai."
Dalia, belaukdama jubiliejaus, vis dažniau susimąsto, ko dar norėtų iš gyvenimo. Moteris abejoja: gal nori ir toliau pasinerti į darbą, o gal viską mesti ir kurstyti šeimos židinį? Prieš kelias dienas Dalia net nusipirko žurnalą "Moteris", ant kurio titulinio viršelio buvo straipsnio pavadinimas: "Moteris, peržengusi trijų dešimtčių slenkstį. O kas toliau?" "Niekada nesureikšmindavau amžiaus. Tačiau šį pavasarį man iš tiesų iškilo klausimas - o kas toliau?" - sakė Dalia Grikšaitė-Liatukienė.