Dalia Balčiūnienė: užsiauginusi sparnus

Prieš penkerius metus Daliai galėjo pavydėti visos moterys, nes apie tai, ką turėjo ji, svajoja kiekviena: šeima, trys vaikai, namas su sodu ant Minijos kranto, šalies ribas peržengęs verslas.

Tačiau moteris nesijautė laiminga. Šeimoje pamažu brendo krizė, auksinis narvelis nebeįkvėpė, slėgė buitis, prasta sveikata. Galop, šokdama parašiutu, susitrenkė stuburą, o po operacijos nervai buvo taip išsekę, kad visą mėnesį negalėjo nei užmigti, nei valgyti.

"Jaučiausi priėjusi liepto galą, atrodė, gyvenime nieko gražaus nebegali būti. Kaip gėlei vandens, trūko šilumos ir meilės. Stvėriaus visko, kas įmanoma, kad gyvenimas pasikeistų. Ir aplinkybės susiklostė taip, kad dukters paskatinta atėjau į "Gyvenimo meno" kursus", - prisimena Dalia.

Pirmuose baziniuose kursuose, kur išmoko pagrindinių jogos asanų ir kvėpavimo pratimų, tarp kurių buvo ir unikalioji šios organizacijos įkūrėjo Šri Šri Ravi Šankaro "Sudarshan Kryja", Dalia pajuto, jog stresai yra įveikiami, sveikata pataisoma. O didžiausia įspūdį paliko šviečiančios kursų dalyvių akys, jų nuoširdumas bei šilti santykiai. Suprato - gyvenimo būdas, pagrįstas tarnavimu kitiems ir meile, kurio moko "Gyvenimo menas", jai artimas ir priimtinas.

Tais pačiais metais ji pirmąsyk susitiko su į Lietuvą atvykusiu "Gyvenimo meno" įkūrėju Šri Šri Ravi Šankaru. Abejonių dėl pasirinkimo nebebuvo - Mokytojo, kuris šiemet pristatytas Nobelio taikos premijai, atvykimas tapo lemtingu postūmiu į dvasios saviugdą per jo sukurtas technikas.

Po keleto bazinių kursų Dalia išmoktas kvėpavimo technikas, jogos asanas pradėjo praktikuoti kiekvieną dieną. Per ketverius metus ji baigė visus "Gyvenimo meno" organizuotus kursus.

Tarsi pirmą kartą

Pirmoji Dalios pasikeitimą pastebėjusi kaimynė Alina pati atėjo į "Gyvenimo meno" kursus - jai buvo smalsu, kas moterį šitaip kardinaliai pakeitė - liūdnos kaimynės akys prašvito, eisena palengvėjo. Ji atsikratė skausmo, ligų, prislėgtos nuotaikos ir atjaunėjo.

Dalia juokiasi: "Jaučiau, kaip viskas palengvėjo. Buvau tarsi vaikas, po medžius norėjau karstytis. Dabar kiekvienos dienos laukiu kaip šventės".

Ji pasakoja, kaip nejučia, per kitus žmones, beveik be pastangų, pradėjo ateiti pagalba - krizes įveikti padėjo iš JAV atvykęs psichologas, stuburą išgydė puikus manualinės terapijos specialistas.

Atėjo laikas, kai Dalia taip pasikeitė, jog jos nebepažino buvę bendraklasiai, studijų draugai, - praeitų pro šalį lyg nepažįstami, jei moteris pati jų nesustabdytų. Stebisi jos jaunatviškumu, kurį paryškina ir naujas įvaizdis.

"Sustiprėjus sparnams", Dalia atsisakė sekinančių santykių, paliko auksinį narvelį - suprato, kad dvasios ramybė, džiaugsmas verti kur kas daugiau.

Bet didžiausi pokyčiai vyko širdyje. "Įsivaizduojat, vieną rytą pamačiau saulę tekant, - spindi pašnekovės akys. - Žiūrėjau ir atrodė, kad to niekada per 40 gyvenimo metų nebuvau mačius! Tarsi kažkas nuo akių nuslinko. Taip buvo gražu! Dabar paprastais dalykais džiaugiuos iki ašarų."

Moko paauglius

Baigusi visus "Gyvenimo meno" organizuojamus kursus, tarp jų - ajurvedos, meditacijų, mantrų, Dalia suprato, jog pagaliau atradusi vidinę ramybę gali padėti kitiems. Tam skatino ne tik jos pačios, bet ir kitų kursus baigusiųjų akivaizdžios metamorfozės, prisikėlimai iš ligos patalo.

Trys auginami vaikai nukreipė jos mintis į paauglių problemas - ir širdis sakė, kad turi padėti naujo pasaulio kūrėjams, kad įveiktų šiam amžiaus tarpsniui būdingas depresijas, stresus. Tuolab kad padėti nesunku - antiagresinė "Gyvenimo meno" programa "YES" (Youth Empowerment Seminar) aukštai įvertinta daugelyje pasaulio šalių.

Įgyti teisę mokyti paauglius nebuvo nelengva. Lenkijoje, Taraskos meditacijų centre, vykusiuose paauglių "Gyvenimo meno" mokytojų kursuose, suaugusiųjų sugebėjimus vertino paaugliai. Jie it prievaizdai paskirdavo darbus - o teko ir plyteles kloti, ir smėlį vežioti, sienas dažyti - ir stebėjo, kaip suaugusieji dirba, elgiasi, kaip bendrauja, kokie jie žaisdami. Jų nuomonė, sprendžiant, ar gali žmogus įgyti teisę į vaikų lavinimą, buvo labai reikšminga.

"Kėlėmės 6 valandą, ir dienos režimas buvo griežtas it armijoj. Viską reikėjo atlikti per kuo trumpiausią laiką. Dvi minutės praustis, keturias - pavalgyt. Jei nespėji - nespėji, niekas tavęs nelauks. Toks režimas ugdo ištvermę, moko disciplinos, skatina suvokti, kokia svarbi kiekviena gyvenimo minutė."

Nors paprastai tarp dviejų privalomų paauglių mokytojų kursų praeina dveji metai, Dalią ir čia lydėjo sėkmė - gavusi savo mokytojų rekomendacijas, į antrą kursą ji nuvyko po pusantro mėnesio.

Įgijusi teisę mokyti kitus, ji jau vedė kursus Klaipėdoje, Nidoje, o kitą savaitę programą "YES" išeis ir panevėžiškiai. Sunkumai, kurių nebuvo išvengta, nublanko prieš džiaugsmą pamačius, kaip pasikeičia vaikai po kursų, kaip šviečia jų akys.

Jei Dalios darbą gerai įvertins Europos centro koordinatorė, jai bus suteiktas "Gyvenimo meno" mokytojos vardas.

Tobulinosi Indijoje

Dvasinio tobulėjimo poreikis ir noras dar kartą susitikti su Mokytoju buvo toks stiprus, kad nuvedė Dalią iki Indijos. Čia, "Gyvenimo meno" centre Bangalore, praėjusių metų rudenį ji praleido aštuonias dienas.

Kelionė į ten nebuvo lengva - nuvykusi iki Prahos pametė lėktuvo į Indiją bilietus, grupė išskrido be jos. Tačiau Dalia nesusitaikė su tuo. Padedama organizacijos prezidentės ji gavo naujus bilietus ir po trijų dienų viena išskrido į visai nepažįstamą kraštą. "Taip lengvai viskas ėjos, tarsi kas už rankos vedė", - stebėtinai judriomis ir neįprastai triukšmingomis Bangaloro gatvėmis taksi be vargo nuvežė ją į ašramą.

"Ašramas įsikūręs už miesto labai gražioj vietoj, ant kalno. Žmonės čia švytintys, moterys kaip gėlės, švelnus klimatas, pigus ir skanus maistas, sultys... jaučiausi kaip rojuj, - šypsosi pašnekovė.- Be to, mes, lietuviai, jautėmės ten kaip brangiausi svečiai, nors žmonių suvažiavę buvo iš viso pasaulio."

Išėjusi šiame centre pailgintus kursus, prieš pat kelionę namo Dalia dar sykį susitiko su Šri Šri Ravi Šankaru. "Norėjau jam pasidžiaugti, kad grįžusi vesiu pirmą savo seminarą paaugliams. Pakalbėjom, o išėjau tokia laiminga, lengva lengva kaip pūkelis, tarsi kojomis žemės nesiekiau. Ir draugai pamatę grįžtančią tarė: "Dalia parskrenda", spindėjau visa. Su tuo lengvumu iki šiol gyvenu."

"Viskas bus gerai"

"Šventai tikiu, kad man viskas bus gerai, kad nieko bloga niekada neatsitiks, nes esu globojama, saugoma, mylima. Žinau, kad nieko nėra nepasiekiama", - šis Dalios įsitikinimas padeda pildytis visiems jos troškimams.

Išskridusi iš su meile puoselėto auksinio narvelio - sodybos ant Minijos kranto, moteris vėl svajoja apie žemę. Palikti po savęs sodą, meilės erdvę, pakurstė ir V. Megrė knygų herojė Anastasija. Ir noras pradėjo pildytis, nes, kaip sako pati Dalia, gyventi paleistą norą pats Dievas per kitus žmones padeda įgyvendinti.

O šiuo metu Klaipėdoje besiglaudžianti moteris kasryt keliasi 5 valandą. Po dušo išgeria puodelį vandens su citrina ir medum, ir valandą atlieka pratimus. Tada jau prasideda dienos rūpesčiai - šeima, vaikai, darbas. Pastebėjo - jei kada pramiegojo ir šių pratimų nepadarė - energijos mažiau.

Per ketverius metus toksinų atsikratęs Dalios kūnas nebetoleruoja mėsos, kavos, arbatos, bulvių - junta, kaip jie sekina energiją, kuria mieguistumą. Mėsą pakeitė lęšiai ir kruopos, pirktines arbatas - pačios prie Minijos surinktos žolelės. Ligos išnyko be pėdsakų.

O vertingiausius išmoktu dalyku moteris laiko sugebėjimą sustabdyti proto triukšmą, būti čia ir dabar 100 proc. "Jei valgai - tai valgyk, jei skuti bulves - skusk bulves, kiekvienam darbui atsiduok visiškai", - patartų ji tiems, kurie trokšta kaip ji atgimti iš naujo. Ir - kas beatsitiktų, nesigraužk, kaltindamas save, o įvertinęs, kad jau nieko negali pakeisti, atsipalaiduok ir tikėk, kad viskas bus gerai.