Daiva Rimeikienė: nepanaši į mokytoją

Jeigu turėčiau galimybių palaipioti po kalnus, tikrai tą padaryčiau. Bet vasaras su šeima praleidžiu sodyboje, Veiviržos draustinyje. Kaip tos bitės avily - esam krūvoje su trimis dukromis ir vyru. Prižiūrim tris didelius šunis ir puošiam Lietuvą savo išaugintomis gėlėmis... - kaip kažkas pasakė. Šis triūsas man yra atsipalaidavimas nuo mokyklos šurmulio. Pabūnu ir pas išsiilgtą mamą, ir tuoj pajuntu, kad trūksta darbo, mokyklos ir išdykusių, maištaujančių auklėtinių...

Ar "tamstos mokytojos" autoritetas neužgožia mamos balso?

Aš šeimoje laikausi demokratijos: pirmiausiai išklausau vaikų norus. O jie daug ko nori. Susėdam visi ir pamąstom, ar yra dabar tokių galimybių. Aišku, būna, kad pasakau "ne". Pabarti tenka... kai dukros primena, kad turiu pasirašyti pažymių knygelėje, - juokiasi Daiva. - Bet esu laiminga mama, turiu vaikus, kurie nekelia didelių problemų. Dėl to galiu labiau atsiskleisti darbe, daugiau laiko praleisti su kitais vaikais.

Ar yra tekę grasinti vaikams diržu?

Nebuvo nė minties. Viską stengiamės išspręsti gražiuoju. Be abejo, vaikai pasako: "Mama, tu mūsų nesupranti, va, dabar visi daro kitaip, o jūs su tėčiu - senamadiški". Išgirstu, kaip draugės dukroms sako: "Tau nepasisekė, tavo mama - mokytoja"... Bet aš stengiuosi pirmiausiai būti mama. Kitąkart pasikarščiuoju, būnu sudirgusi ar išmušta iš vėžių - juk esu žmogus, bet niekada nesigėdiju atsiprašyti, jeigu pakėliau balsą, buvau neteisinga ir sugadinau vaikui likusią dienos dalį. Tai nėra žema - apsikabinti savo vaiką ir paaiškinti, kad tau šiandie buvo labai prasta diena. Bet vaikai ir patys tą jaučia, kai grįžtu kaip nesava.

Dėl ko nerimaujate sugrįždama į mokyklą?

Jeigu būtumei tiktai istorijos ir politologijos mokytoja, išdėsčiusi uždarytum duris, pasidarytum planą kitai dienai, - kaip būtų lengva. Bet jeigu turi auklėjamąją klasę, - rūpestis išauga trejopai. Svarstai: ar jie supras, ką darė negerai, ar nekartos tų pačių klaidų?

Būtų miela dirbti klasėje, kur visi pažangūs, bet taip nebūna, vis daugėja problemiškų vaikų, maištaujančių. Norisi surasti tą bendravimo aukso vidurį, kad būtų ir jiems, ir man malonu. Mano auklėtiniai - dešimtokai. Jaudinuosi: ar suvoks, kad bus egzaminai, kad būtent šie metai nulems daug sprendimų?

Girdėjau, kad tuščiai nešvaistote laiko tėvų susirinkimuose.

Asmenines vaiko problemas aptariu su jo tėvais ir tik akis į akį. Tėvams telefonu išdėstau problemą, ir jei turi laiko, pakviečiu ateiti, jei ne - kalbėkimės dabar. Į susirinkimus tėvai kai kada ateina susipažinti su vaiko pažymiais. Kartais jie mato, kad vaiko pažymiai suprastėję, ir bijo tai išgirsti prie kitų žmonių. Žinau, kad jaustųsi nesmagiai, todėl per susirinkimus kalbamės apie bendrus dalykus, pasikeitimus, programas, vidaus tvarkos taisykles.

O po susirinkimo teikiate tėvams psichologinę pagalbą, net guodžiate, kad "iš tiesų ne viskas taip blogai"...

Tėvai prisipažįsta, kad jiems gėda ateiti į mokyklą, kai jie žino, jog vaikas yra "pasišiukšlinęs". Aš sakau: nesigėdykite. Niekas kitas gyvenime už jį nepakovos. Ateis laikas, ir vaikas įvertins jūsų pastangas. Man malonu, kai tėvai išeina iš susirinkimo patenkinti, naudingai praleidę laiką.

O dėl "pasišiukšlinimo" - visi turime teisę klysti. Negalima pasmerkti, sužlugdyti. Kažkas šviesaus iš prigimties yra kiekviename žmoguje.

Aišku, mokykloje diegiama: nebėk iš pamokų, nes tave svarstysime komisijoje, reikės apsilankyti pas socialinį pedagagogą ar psichologą. Paimu vaiką už parankės, pasivedu ir pasakau, kad yra tokios taisyklės, bet jaučiu: jeigu aš ten jį nuvesiu, neberasiu rakto į jo vidų. Ir jeigu jam bus bloga - apie mokslus neverta nė kalbėti.

Mokykla turi paruošti mokinį gyvenimui, ne tik suteikti žinių. Matau, kad vaikas sėdi pamokoje nesavas, paklausiu: "Nenori šiandie bendrauti?" Tada mes nebendraujame. Jeigu yra atsiskaitomasis darbas ir blogai šiandien jautiesi, neišmokai - suderinsime laiką, kada atsiskaitysi, bet jeigu pavesi, - būsiu labai griežta.

Dvejetukininkui įrašote pastabą: "Apleidai mokslus, bet turi daug gerų savybių, tavimi galiu pasikliauti"...

Ne paslaptis, paskambinu ir į namus, pasakau, kad labai pasiilgom tavęs klasėje, kalbinu ateiti, bandau įrodyti, kad gyvenimas ne toks blogas... Reikia pripažinti, kad tėveliai yra itin užimti žmonės arba išvykę... ir vaikus augina močiutės. Ir vaikai ieško atramos, kam galėtų išsikalbėti. Juk ir juodžiausią dieną yra truputėlis šviesos, iš tos baisios klampynės galima vaiką ištraukti.

Ką manote apie tai, kad vaiką vis dėlto auklėja ne tėvai, ne mokykla, bet draugai ir gatvė?

Būdamas su draugais, vaikas mokosi susitarti, ieškoti kompromiso, derėtis, valdyti pyktį, taikytis prie kitų. Ištverti nesėkmę, vienatvę. Suaugusių buvimas šalia, deja, dažniausiai reiškia kontrolę, ribojimą, drausminimą, apsaugą.

Drausti yra lengviausia, bet uždraustas vaisius saldus, ypač maištaujančiai paauglio sielai. Manau, tėvai turėtų pažinti vaiko draugus. Augdami vaikai supranta, jie atsirenka, ar tėvai buvo teisūs jų draugų atžvilgiu. Griežtų nuostatų neturėtų būti: "Pasakiau, ir šventa". Reiktų sakyti: "Aš manau..."

Apie savo auklėtinius tikriausiai žinote daugiau nei jų tėvai...

Sakau: jeigu slapta kamera užfiksuočiau, ką kalba jūsų vaikai, kaip bendrauja ir elgiasi, jūs sakytumėte: "Negali būti, tai ne mano vaikas!" Mokykloje jie yra truputį kitokie negu namie.

Aš vaikams pasiūliau anoniminę anketą - apie žalingus įpročius. Daugelis vaikų išdrįso ateiti į tėvų susirinkimą tai aptarti. Nuostabiausia, kad tėveliai apstulbo, kai lentoje surašiau kiek vaikų ir ko yra išbandę, kaip leidžia laiką, ir žinoma, apie tai nėra nė puse lūpų kalbėję su gimdytojais.

Žinau, kad einate užtarti savo auklėtinių, kuriuos pas direktorių nutempia kolegos. Ar tai neatsigręžia prieš jus?

Fu... (Giliai atsidūsta.) Aš nesu konfliktiška asmenybė.

Kartą kolegė mane auklėjo kaip mokinę - už tai, kad mano klasė pabėgo iš jos pamokos. Man buvo lygiai taip pat nemalonu, kaip būna vaikui, ant kurio šaukiama. Neliko jokių minčių, nebegalėjau pasiruošti pamokai, viskas krito iš rankų...

Tada sakiau vaikams: pamokos yra jūsų darbas, už kurį gaunate atlyginimą - balais. Jeigu aš pabėgčiau, man "nupjautų" algą. O jie į bėgimą iš pamokos žiūri kaip į pramogą: bus ką prisiminti...

Aš labai norėčiau, kad mokytojai rastų sprendimo būdą, kuris nežeistų nei jų, nei vaiko. Juk mokytojas yra aukščiau - savo išsilavinimu, psichologijos žiniom, jis pats pasirinko tokį darbą. Nemyli darbo - tavo žinios nueis vėjais, nes vaikas negali išmokti, jeigu jaučia įtampą ir priešiškumą. Man būtų baisi gėda, jeigu vaikas, baigęs mokyklą, pasakytų: "Niekada nenorėčiau sugrįžti į mokyklą - dėl istorijos pamokų, dėl mokytojos Rimeikienės". Pagalvočiau, ko aš sėdžiu šioje mokykloje...

Ką gražaus atsinešėte iš savo vaikystės?

Kai nėra namie mano "nuodėmklausio" vyro, skambinu ir guodžiuosi mamai. Ji - neprilygstama patarėja. Visa ir prasidėjo nuo vaikystės, kai su tėvais lankydavome artimuosius Vilniuje - dėdę, pedagagogikos profesorių, ir mano pusbrolį archeologą. Jo kapstymasis istorijos kloduose, žemėti viduramžių akmenys jo rankose mane užbūrė. Vaikystėje tėvas sakė: "Tu įsižiūrėk į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, pamąstyk, kiek metų ją statė, kiek į kiekvieną ornamentą reikėjo darbo ir širdies įdėti! Štai kunigaikštis po jos slenksčiu palaidotas, kuris tiek paaukojo šios bažnyčios statyboms..."

Esate jaunų sielų archeologė. Kas jų gelmėje Jus baugina?

Baugina tai, kad vaikai savo pasaulyje turi daug tamsių spalvų. Aš galvoju - kodėl? Kodėl esame savižudžių tauta? Žiūrėjau amerikiečių moksleivių moralės dėsnius ir stebėjausi: pareigingumas - tik šeštoje vietoje! Pirmoje - dvasinė ir kūno sveikata, antroje - pasitikėjimas savimi...