Daiva Ložytė: jūrų žvaigždutė iš žemės dulkių

Vokiečių keramika visai kitokia. Jie daugiau dėmesio skiria dizainui, spalvai, tačiau faktūros žaismės ten nėra. Mano lėlytės, kurios yra ir dėžutės, vokiečius labai sužavėjo. Lėlyčių viduje paslėpiau laiškelius su tekstu. Jie ėmė fantazuoti, kad lėlytės-slėptuvės gali tapti cukrinėmis.

Išties labai šiltai priėmė. Aš nepažinojau tų žmonių, tik vieną, tačiau įspūdis buvo toks, lyg pažinočiau juos labai seniai. Buvau euforijoje. Kiekvienas žmogus aikčiojo. Tris darbelius palikau Vasario 16-osios gimnazijos galerijoje, visą parodą išpirko. Lietuvoje iš parodos nupirko tris didžiąsias lėlytes. Tačiau parodos Lietuvoje man taip pat būna labai įsimintinos, nes į jas susirenka labai daug žmonių.  Personalines parodas rengiu kas 4-5 metus. Dabar atsitiko kitaip, nes 2004 m. buvo mano japoniška paroda Juodkrantėje ir man užgimė tos lėlės ir susuko protą.

Kaip, iš ko gimė jūsų keraminių lėlyčių ciklas?

Man patiko molio spalvinimo technika. Kai nėra daug glazūros - skamba pati medžiaga. Kažkaip savaime mano piešiniai ėmė reljefiškėti.

Be to, tuo metu man galvoje sukosi mintys apie vaikystę. Kvapai, vaizdai sukeldavo asociacijas su močiute, jos daiktais: skarele, suknele. Tai tampa našta, kurios atsikratyti gali tik pradėjus lipdyti.

Kadangi mano keramikos degimo krosnelė nedidelė, darbus kuriu iš kelių dalių. Pasidarau lėlytės formas, o paskui žiūriu, koks jai rūbelis tiktų. Visos jos skirtingos. Viena buvo labai kaprizinga. Nesirengė jokio rūbo, niekas jai netiko. Du kartus ji dužo. Kai kūrinys iš dalių, tai nėra tokia tragedija. Sudužusią dalį perdarau - ir lėlė toliau gyvena. Vokietijoje tą lėlę nupirko pačią pirmą.

Didžios lėlės gal ir pasibaigė, nors nedrįstu sakyti, kad daugiau jų nedarysiu. O mažosios vis dar rikiuojasi, nes jos vis išeina iš manęs, o žmonės jų nori. Dar turiu sumanymų, kad tik būtų jėgų. Galbūt tai nebus lėlės, bet kai kas susiję su jomis. Tos lėlės - kaip apsėdimas.

Pati vaikystėje daug žaidėte su lėlėmis?

Taip. Ir labai ilgai, atrodo, dar aštuntoje klasėje žaisdavau. Ir visai to nesigėdžiu. Apskritai aš turėjau nuostabią vaikystę. Su tėvais gyvenau mažame miestelyje prie Panevėžio. Miestelio gale, ant kalniuko, buvo keturi namai. Juose gyveno šeimos. Aš nežinau, gal ir kitose vietose žmonės taip gyveno, bet man iki šiol išlikęs nepaprastas tų šeimų bendruomeniškumas. Atsirado televizorius - visi eidavo žiūrėti. Vyrai žiūrėdavo futbolą, moterys dailųjį čiuožimą, vaikai - filmukus. Organizuodavome badmintono turnyrus, varžydavomės kas daugiau uogų miške pririnks. Aš draugų mamas vadindavau "ciocytėmis", buvo galima pas kaimynus ir pavalgyti, ir pernakvoti, jei reikia. Mus, vaikus, miestelyje vadino "kalniuko vaikais".

Mano vaikystės draugų tarpe buvo dabartinis Panevėžio dramos teatro aktorius Enrikas Kačinskas. Tai jis sukūrė nepaprastą mūsų žaidimų aurą. Mes buvome sukūrę savo valstybę Atlantidą.

Kiekvienas namuose atliktas darbas buvo vertinamas mūsų išleistais pinigais, kurie turėjo net vandens ženklą. Turėjome savo popierinių lėlių teatrą kartoninėje dėžėje. E. Kačinskas rašydavo knygas ir pats jas iliustruodavo, leido laikraštį. Jis man megzdavo megztinukus, savo sesei vąšeliu nunėrė vestuvių suknelę. Jis sugebėjo kasdieniniam gyvenimui suteikti švytėjimą.

Mes net turėjome savo pasus ir buvome išsirinkę savo prototipą aktorių. Aš buvau Saksė Striženiova, vėliau keitėsi pasai ir aš tapau Sofi Loren, dėl savo storų lūpų. Vaikystė man paliko užtaisą visam gyvenimui.

Ilgitės anų laikų kaimo žmonių bendruomeniškumo?

Taip, mieste to nėra, tačiau aplink mane yra ratas labai artimų žmonių ir čia, Klaipėdoje. Tie, kurie prisišlieja - neatsiplėšia. Nežinau, kodėl taip yra. Žinoma, draugų nedaugėja, bet sielos draugų yra. Mano artimiausi draugai yra iš studijų laikų ir atsitiktinai kelionės į Prancūziją suburti 9 žmonės, su kuriais bendrauju labai artimai. Drauge organizuojame teminius vakarėlius Paryžiaus dvasia. Smagu.

Jaučiate sentimentus Paryžiui?

Apie tai nesusimąsčiau. Niekada neturėjau labai stiprios traukos į Prancūziją, nors sakoma, kad menininkams būtinai reikia pamatyti Paryžių.

Tačiau sutikusi išvažiuoti į tą kelionę Paryžiuje patyriau daug labai gerų emocijų, potyrių. Pagalvojau, kad gyvenimas yra nuostabus.

Kas jums yra gera patirtis, geros emocijos?

Net žmogaus žvilgsnis gali tapti labai stipriu užtaisu. Šiltas pokalbis su žmogumi man - nuostabiausias dalykas. Visa kita nesvarbu. Nepriteklius ar dar kas nors - laikina. Nieko nėra brangiau už buvimą su žmogumi, bendravimą čia ir dabar. Praeina laikas ir pradedi gailėtis, kad kažko nepasakei, nepadarei, nepabuvai su tuo, su kuo norėjai pabūti... Bet ir tas supratimas ateina po laiko. Kol jaunas, atrodo - viską suspėsi, viską padarysi, o paskui tik žiūri, kaip laikas ant kulnų negailestingai lipa.

Žmogaus veidas, žuvis, paukštis - pagrindiniai jūsų kūrybos motyvai. Kodėl, ką jie reiškia?

Nežinau. Sako, kad paukštis - laisvės simbolis. Man jis - tiesiog gražus. Visada norėjau laikyti namuose varną arba kranklį. Tiesa, mane pačią studijų metais varna vadino dėl ilgos nosies. Žuvis, kaip ir paukštis, man asocijuojasi su laisve.

Žmogaus veidą piešiu nuo pat pirmo kurso. Tai gali būti tik stilizuotas profilis ar visas žmogus. Žmogus man apskritai brangus.

Iš šalies pati atrodote labai visuomeniška, komunikabili, bet juk kūrybai reikia vienatvės. Ar ne?

Kai dirbu - man nustoja egzistuoti laikas ir aplinka. Anksčiau žinojau, kad 17, 18 val. reikia eiti namo, rūpintis vaikais. Dabar vaikai užaugo ir nesusitvarkau su laiku. Viena vertus, aš labai gerai dėl to jaučiuosi. Kita vertus - pamirštu pavalgyti, nemoku ilsėtis ir sekinu save.

Lipdydama niekada nesijaučiu viena. Daug apie ką galvoju, šnekuosi su savo lipdiniais. Visi mes esame vieni, bet ne vieniši. Gal yra ir vienišų žmonių, bet tai nuo jų priklauso, gal jie to nori. Būti vienam gera - tada gali save girdėti.

Taip. Kartais norėtųsi atsiremti į ką nors, bet nėra į ką. Yra, bet ne šalia... Visi sako: "Esi stipri." Nenoriu būti stipri. Bet kai nėra - tai ką daryti? - pokalbininkė susigraudina.

Išsiverkiate ir einate toliau iškėlusi galvą ir visiems šypsodamasi. Iš kur stiprybės semiatės?

Ašaros apvalo. Viduje užspaustas skausmas naikina. Kai ima jis veržtis - rašau.

Rašote? Ką?

Dabar rašau mintis, kurias įdėjau į lėles. Anksčiau rašydavau laiškus šviesaus atminimo mamytei. Ji sakydavo, kad mano laiškas jai kaip angelo prisilietimas.

Ką rašydavau? Rašydavau, kaip gyvenu, apie savo kambarį, kuriame yra lova, kurioje sėdėdamas remi galva lubas, yra spintelė, kuri veikia kaip afrodiziakas, joje buvo mano ir draugių lašinukai, yra dulkės, knygos ir paveikslai. Nemėgstu sterilios aplinkos, man patinka daiktai, kurie turi savo istoriją.

Todėl pasirinkote keramiką? Ji, ko gero, labiausiai susijusi su istorija, su žemės dulkėmis.

Labai ilga istorija. Keramika man buvo paskutinė stotelė. Į Dailės institutą įstojau iš trečio karto. Matyt, tokia buvo lemtis, nes niekada dėl to nesigailėjau.