Daiva Gudžiūnaitė: "Turi sutapti charakteriai..."

Tai svarbu lenktynėms, o mano rungčiai tinka ir dvimetriniai, - nusijuokė.

Nuo mažų dienų žavitės arkliais?

Mano senelis žemdirbys visą gyvenimą augino šiuos nuostabius gyvūnus. O aš buvau beveik dvylikos metų, kai pagal skelbimą atėjau į Klaipėdos žirgyną, kur rinko jojimo sportininkų grupę. Atėjo šešiasdešimt vaikų, o šiandien iš jų jodinėja vos du. Po poros treniruočių jų neliko dešimties, po savaitės - bent pusės. Nėra taip lengva - uždėjai balną, ir leki. Reikia kantrybės ir drąsos, reikia mėžti arklides, prižiūrėti susirgusį žirgą ir inventorių. Štai mano treniruojamoje vaikų jojimo grupėje liko tik merginos.

Traumos neįvaro joms baimės?

Nuo jų neapsisaugosi - kaip ir eidamas per gatvę. Sakoma, jog raitelis sukuria žirgą, ir tai tikra tiesa, bet turi sutapti charakteriai. Turi sugebėti susišnekėti su žirgu, jausti jį jodamas: ką jis gali, o ko ne. Jeigu nekantraudamas griežčiau įsakysi, kai žirgas tam nepasiruošęs, pažeisi jo psichiką.

O jums teko kristi nuo balno?

Vienintelį kartą susilaužiau ranką, kai griuvom abu. Žirgas visada stengiasi neužgriūti žmogaus, nebent neliktų išeities. O tada buvo šlaitas, į kurį, atsistojęs piestu, atsirėmė užpakalinėm kojom, ir griuvo.

Sako, kad žirgas protingesnis už šunis ir delfinus.

Tai visai skirtingi gyvūnai. Juos reikia pažinti. Žirgas irgi prisiriša prie žmogaus: ateini į arklidę, pašauki, - atsilieps ne visi, o tik taviškis. Jei pats esi išsiblaškęs, susijaudinęs, ir žirgas jaučiasi nesaugus. Privalai pasitikėti savimi - tuomet ir jis savimi pasikliaus. Tiesa, čia, žirgyne, arkliai kasmet keičiasi, ištreniruoti išvyksta atgal į gimtinę, tai nelabai spėji prisirišti.

Sakote, kad žirgas supranta žmogaus jausmus?

Man teko ir pasiguosti, ir prisiglausti, kai liūdna. Ir sulaukiu užuojautos, o kartais - arkliško humoro. Tarp žirgų yra ir pragmatikų, vertinančių tik skanėstus ir nenorinčių, kad glostinėtum, - kaip katinai, kurie vaikšto vieni.

Kas tai yra dailusis jojimas?

Aš iš pradžių troškau šokinėti su žirgu per kliūtis, bet vėliau mane sužavėjo žirgo išjodinėjimas, dailusis jojimas. Tai yra klasikinė jojimo mokykla, kai žirgas atlieka tam tikrus judesio elementus, jis turi oriai laikyti aukštai iškeltą galvą, būti susitelkęs, taip dirbti nugara, raumenynu, užpakalinėm kojom, kad pats save keltų nuo žemės.

Mums artimesnė prūsiška jojimo mokykla, bet kai man teko mokytis Danijoje, ten paragavome vokiškos, Vienos dailiojo jojimo mokyklų. Penkiolika metų, mano skirtų šiam sportui, nėra daug. Man patinka rungtys, lyg šokis atliekamos skambant muzikai, vadinamos "kiuru". O, reikia daugybės metų, kad išmoktum kartu dirbti su žirgu lyg būtumėt vienas. Yra tam tikros taisyklės, kada kurią koją kuriuo pavadžiu paspausti, kada patempti, kad jis padarytų tam tikrą judesį. Sėdint ant žirgo jau ne vien nuo tavęs priklauso virtuoziškumas - tai dviejų siekis ir tikslas.

Dailiojo jojimo tradicijos yra išlikusios nuo viduramžių laikų, kai karaliai mokė žirgus ypatingo prakilnumo...

Bet žirgas gamtoje nedaro tokių "piruetų"...

Gamtoje žirgas uch kaip visas pasipučia - regis, kojos pačios kelia jį oran. Manau, ir dėl raitelio jis niekada nepadarys to, kas jam neduota prigimties. Žirgas - ne transporto priemonė ir ne darbo įrankis; per metų metus jis tampa artistas, gludina judesius... Tarkime, ketverių metų arkliukas yra kaip vaikas, ir jam būtų kančia įmantrus jojimas. Jis turi užsiauginti raumenis, sustiprėti, užsigrūdinti. Privalai subrandinti atletą. Jis supranta intonaciją, pagyrimą, bet turi laikytis ir disciplinos. Tam prireikia ir pentinų, ir jojimo rykštelės, ne tik cukriuko. O raitelis irgi gali būti ir akrobatas, ir filosofas. Aišku, aš domiuosi specialia literatūra.

Praėjusį šeštadienį dalyvavote varžybose.

Kumelaitėms Ronitai ir Ditai tai buvo debiutas. Jos jaudinosi manieže stebint miniai. Bet tai nebuvo didelės varžybos. Štai birželio paskutiniąją dieną prasidės didelės "Buddelei" taurės varžybos, konkūrai, truksiantys tris dienas. Turėtų atvykti latvių, estų ir vokiečių kolegų.

O koks bus jūsų vaidmuo?

Aš ruošiuosi parodomajai programai su baltu ispanišku žirgu Ruisenioru.

Ar sutramdytumėte laukinį prerijų žirgą?

Bandyčiau susitarti, nors lengva nebūtų. Į kiekvieno žirgo širdį galima rasti kelią.

Matau ant jūsų rankos sužadėtuvių žiedą.

Su gyvenimo žmogumi žirgai suvedė. Ričardas - konkūrininkas, šoka per kliūtis, turi daugiau patirties ir yra mano mokytojas.

O jūsų dukrelė jodinėja?

Evita, kuriai ketveri metukai, siaubingai trokšta joti, tiesiog paleidžia dūdas!.. Ji jau mokosi būti raitele. Pirmą kartą į žirgyną atsivežėme dar kūdikį. Taigi visas mūsų gyvenimas yra čia.