Dainora Abelkienė: "Kuo labiau atsiduodi intuicijai, tuo mažiau klysti"

Kareivinių gatvės geležinkelininkų daugiabutyje, kurio rekonstrukcijai dariau projektą, ir už tai man buvo leista ten apsigyventi. Namas senovinis, aukštom lubom, bet jų mano palėpėje nėra. Aš pareinu ten ilsėtis.

Palėpė man asocijuojasi su slaptavietėmis...

Aš pati norėčiau tokių į slaptą kambarėlį besisukančių durų, kokias matome filmuose, pilyse. Šiaip slaptavietės įmontuojamos balduose, spintutėse, bet jose dažniausia laikomi ginklai ir dokumentai. Brangenybės - bankuose.

Kad gimtų architektūra, reikia dvasingo ir turtingo užsakovo, talentingo architekto ir gerų meistrų.

Daugiausia projektuoju interjerus. Patys gražiausi man yra balti, ir erdvė - tai, kas matyti pro langus, man kur kas svarbiau negu daiktai.

Laisviausiai per šį brangymetį jaučiausi, kai kūriau interjerą žinomai klaipėdiečių šeimai. Jie leido sau įsirengti namus labai ryškiai: raudona virtuvė, liepsnojantys tapetai, kaip žolė žalia vonia. Tik jauni nežaboti žmonės gali tokiame gyventi, ir tik tam tikru gyvenimo periodu.

Kai užsakovai generuoja visas idėjas, kokias pasiūlysi, o architekto vaizduotė beribė, - viskas priklauso nuo mecenato, kuris gali ir nori tai įgyvendinti. Kai Friedricho pasažo savininkai pakvietė mane dirbti, tapome beprotišku tandemu. Tarkime, vyninėje padarėme "grabus" daugybei butelių sudėti ir "triušių narvus".

Menininkas kuria tarsi apsėstas, laviruodamas tarp pesimizmo ir aiškiaregystės. O kaip architektas?

Pirmiausiai jis yra amatininkas profesionalas. Kūrėju pasidarai tik subrendęs ir pastatęs namą - jeigu ne visai savo rankom, tai bent prižiūrėjęs nuo pradžios iki pabaigos ne vieną ir ne du pastatus.

Dirbu visiškoje tyloje, tamsoje. Galvoju: kaip žmogus gyvens ir kaip tas pastatas gatvėj ir mieste atrodys, kokia bus jo funkcija ir istorija? Tai kaip organizmas.

Vienas kolega sakė, jeigu nors 30 procentų, ką nusipaišei, pavyksta įgyvendinti, tai jau labai gerai. Dabar jau pavyksta ir daugiau.

Šimto metų sulaukusi Nobelio premijos laureatė R. Levi - Noltalcini sakė, kad vyrai primeta moterims savo valdžią fizine jėga, o ne intelekto galia. Esą stiprus kūnu gali būti nešikas, bet ne genijus.

Skaičiau nuostabią norvegės feministės knygą apie laukinę moterį. Pirmasis moters pradas yra intuicija. Bėgant metams imi suprasti: kuo labiau ja vadovaujiesi ir jai atsiduodi, tuo mažiau klysti. Vyrai su savo protu, didžiuliu pasitikėjimu savimi prieš tą galingą intuiciją, kurią moteriai davė gamta, yra bejėgiai. Bet tu turi būti sveika, finansiškai nepriklausoma, atvira visoms galimybėms, kupina energijos.

Ką manote apie samprotavimus, jog vyrams pasitenkinti užtenka kūno, o moteriai visada reikia sielos: vyro, vaiko, net šuns.

Turbūt nieko nepasiekčiau, jeigu nebūčiau valdinga, bet man labai patinka iš šalies tyliai stebėti, kaip ir kodėl viskas rutuliojasi. Jau seniai supratau, kad įsiskverbti į kito sielą nepavyks. Aš iki galo nesuprasiu nei ką mano vyras, nei ką duktė galvoja. Kuo įnirtingiau stengiuosi tai daryti, tuo blogesni santykiai. Kur kas šilčiau bendraujame, jei padarau skanią vakarienę ir gražiai padengiu stalą.

Ar tikrai šeima yra ne du žmonės, partneriai, bet ir kažkas trečias - aukštesnė jėga?

Sausio 24 dieną sukaks aštuoniolika metų, kai mes su vyru gyvenam kartu. Jis yra matematikas programuotojas, proto ir logikos žmogus. Visiška mano priešingybė. Dukra Urtė - mūsų abiejų priešingybė.

Aš labai prieraiši. Net jeigu ir apsibaru ar esu suirzus, - ilgiuosi šeimos, tų pokalbių... Ir sutikti Kalėdas irgi norisi tik su ja. Nėra didesnio malonumo, kaip visiems kartu slidinėti kalnuose arba lakstyti dviračiais.

O amžini kartų konfliktai?

Mūsų tėvų karta buvo pesimistai. Mūsiškė karta daug dirbo ir gėrė. Mano dukra yra šio laikmečio žmogus ir geriausia mano mokytoja. Ji neturi mūsų kartos svyravimų, kankinimosi. Visa jaunoji karta yra aiškesnė. Jie ir draugauti moka labiau - taip pat ir su savo griežtais tėvais, ir seneliais...

Pakalbėkime apie mūsų miesto dvasią. Manau, miestui jos ir suteikia architektūra. Prisimenu, kaip naršydavau po Vilnių tarsi po dievo vidurius... Klaipėdoje - nykios erdvės.

Klaipėdoje man įdomiausi yra charizmatiškieji menininkai: Angelina Banytė, Izrailas Baroti, Vidas Bizauskas, - jų polėkis ir sukurti darbai. Yra labai įdomių galerininkų. Atvažiavusi čia po studijų gavau geras pamokas anuomečiame Paminklų konservavimo institute.

Architektas Vaidas Guogis su restauratoriais prikėlė gražiausius senamiesčio pastatus, jam buvo vieni niekai iš griuvenos Nidoje sukurti pasakų namelį. Ko verta vien "Ešerinė"! Jonas Tatoris žinojo kiekvieno Klaipėdos namo istoriją, o šviesaus atminimo Vytautas Šliogeris prie faktų dar po anekdotą pridėdavo. Man niekas čia nykumos neparodė, tik daug gražių dalykų - fortus, Jono kalnelį, senąjį paštą. Bet Klaipėda yra provincijos miestukas, ir ji negali turėti to, ką turi Praha, Strasbūras ar Paryžius.

Man regis, giliausius jausmus sugebame išgyventi tokioje aplinkoje, kuri jiems suteikia foną. Kai buvau klaikiai įsimylėjusi, po pasimatymo taksi lėkdavau į Vilniaus katedrą išsiraudoti tarp tų paveikslų ir vargonų muzikoje.

Aš manau, kad aplinka ne tiek daug žmogui daro įtakos. Svarbiau vidinis pasaulis, šeima, tai, ką jis gavo iki penkiolikos metų. O paskui žmogus gyvena iš to, ką gavo.

Tam tikra aplinka veikia tam pasiruošusį žmogų. Bet, tarkime, bet kokio išsilavinimo žmogų, visus be išimties veikia kalnai ir jūra, baltas sniegas. Nors kai buvau Venecijoje, kriokiau prie kiekvienos madonos - buvo šitaip gražu...

Ar turite tuštybių? Skudurai, batai, rankinės?

Manau, kad tai visiška tuštybė. Kai žmogus nori patikti visiems - netgi nieko nedarydamas, nori, kad visi juo žavėtųsi. Esu sentimentali. Man kaimo babūnės numegztos pirštinės daug gražesnės už "Vuitton" rankinę, o rūtų darželis - už kvailą puokštę su visais dekadansais.

Manau, kad su vertybėmis nusivažiavome: rankinės, batai, perlai... Mano amato žmonės mato, iš ko tai padaryta, labai greitai įvertina, kad ta vardinė "tašė" yra penkerių metų senumo, neverta pinigų, o akinių rėmeliai, kainavę šimtus, iš tikrųjų verti dešimties litų. Gražūs daiktai man patinka, bet verčiau už neprotingus pinigus nusipirksiu knygą ar kelionę.

Ovidijus sakė: "Žemes teuždaro ir jūras - dangaus neužskliausi, mes juo parkeliausim". Ar skraidote padangėmis?

O taip. Mėgstu visa, kas yra nesukaustyta. Man patinka žmonės, kurie gali naktį visus pažadinti, kad paskaitytų haiku. Patinka turintys talentą ir šiek tiek sarkazmo, išsiskiriantys iš minios. Kai gurmanų vakarėlyje visi su žinovo mina ragauja rūšinį vyną, o vienas žmogus geria degtinę...