Dainius Janėnas: "Kariuomenėj tavo norų neklausia"

Tuomet baigiau Vilniaus inžinerijos ir statybos institutą, įgijau automobilių mechaniko specialybę. Kaip sovietmečiu buvo įprasta, baigęs mokslus turėjau leitenanto laipsnį. Taigi 1991-aisiais nuėjau į kariuomenę, iškart etatiniu darbuotoju. Tada dar buvo Savanoriškoji krašto apsauga. Buvau vienas pirmųjų, prisidėjusių prie savanorių organizavimo į vieningą struktūrą. Buvau jaunas, kupinas patriotinių jausmų, o kariuomenę kurti reikėjo... Be to, abu mano seneliai taip pat buvo kareiviai.

Pradėjau nuo organizacinio sektoriaus inspektoriaus, vėliau tapau skyriaus viršininku, dirbau ir tuometinėj žandarmerijoj. Žodžiu, pareigų buvo tikrai daug. 1999-aisiais, prisidėjęs prie Karo policijos kūrimo, tapau pirmuoju jos vadu. Iš ten ir atvykau į Klaipėdą. Kariškis ilgai vienoje vietoje dirbti juk negali, nuolat vyksta rotacija. Taip yra visame pasaulyje.

Tikriausiai vaikystėje, paklaustas, kuo būsite užaugęs, sakydavote, kad kareivis?

Oi, ne. Net tokios minties nebuvo! Ir vaikystėje, ir paauglystėje maniau, kad būsiu mechanikas, remontuosiu automobilius. Tik taip jau nutiko, kad 1991-ųjų metų įvykiai apvertė visą mano gyvenimą.

Kaip į tokį jūsų gyvenimo posūkį reagavo Jūsų šeima?

Tai kad niekas nežinojo. Tada jau buvau vedęs, tačiau apie savo sprendimą nesakiau nei žmonai, nei mamai. Tiesiog nuėjau pas tuometinį Savanoriškos krašto apsaugos viršininką Joną Gečą. Po metų jau buvau karininkas.

Iš giminaičių buvo visko, kai sužinojo apie mano "išpuolį" - ir baimės, ir ašarų dėl tokio mano žingsnio. Šeima, patys artimiausi žmonės, vis dėlto pasitikėjo manimi. Dabar ir aš, žvelgdamas iš perspektyvos, manau, jog pasielgiau teisingai. Reikiamu metu buvau reikiamoje vietoje. Visi kažkodėl manė, jog automobilių meistru labai linksma dirbti, tačiau taip bent jau tada tikrai nebuvo. Būdamas vaikas matai savo tėvus, draugų tėvus, dirbančius kokį nors darbą, ir pats nori. O kai pradedi...

Kuo žavi profesionalioji tarnyba?

Niekuomet nebuvo sunku prisitaikyti prie statuto, disciplinos. Man patinka tvarka, drausmė, pareigingumas - esu Ožiaragis. Be abejo, pasitaiko ir nelabai malonių dalykų, kaip ir kiekviename darbe, tačiau didelių nemalonumų nėra buvę. Tiesa, esu padaręs vieną dalyką, kurio nė vienam karininkui nelinkėčiau. Pasiėmiau paskolą ir pasistačiau Vilniuje namą. Dabar ten šešiuose kambariuose gyvena mano žmona su sūnumi... Vienas vadas yra pasakęs, jog visi vadai yra kaip vėliavos. Kodėl? Ogi todėl, kad jos taip pat yra pereinamosios.

Šeima liko Vilniuje? Neprotestavo?

Būna, jog kiti karininkai, siunčiami į užsienį, vežasi ir šeimas. Mano žmona Vilniuje turi gerą darbą. Beje, taip jau nutiko, kad šeima dabar apskritai visa išdraskyta - dukra įstojo mokytis Kaune, žmona su sūnumi liko Vilniuje, o aš - į Klaipėdą. Iš pradžių maniau, kad susitikinėsime savaitgaliais, bet dabar matau, kad darbo su savanoriais specifika ne tokia. Būna mokymų ir šeštadieniais. Prižadėjau šeimai, kad kas antrą savaitgalį tai tikrai namie būsiu. Kita vertus, juk ir jie gali pas mane atvažiuoti.

Tai Jūs - grynakraujis vilnietis?

Taip. Ir mokslus baigiau Vilniuje, ir dirbau. Žinoma, iš tų trylikos metų, kuriuos praleidau kariuomenėje, gal kokius ketverius penkerius buvau užsienyje. Baigiau karo teisės kursus JAV, Olandijoje - štabo karininkų kursus. Daug važinėjau, daug žinių gavau iš NATO šalių. Pastebėjau, jog mes nuo tų šalių jau nelabai ir atsiliekame. Prisimenu, 1991-aisiais dar ir požiūris į darbą, parengimas buvo visai kitoks. Išvažiuoja dabar daugelis į užsienio šalių štabus. Gyveni ir nežinai, ar nebūsi vos ne kitą dieną kur nors išsiųstas. Dėl užsienio nežinau - esu šeimos žmogus, viską su namiškiais stengiuosi sutarti. Nors, žinoma, kariuomenėje niekas tavo norų neklausia.

Dėl Klaipėdos galiu pasakyti, kad žiemą čia gal net ir nesu buvęs. Turiu čia giminaičių, kartais vasarą atvažiuoju. Mane stebina tai, kad čia taip šilta. Atvažiavus iš Vilniaus skirtumas tikrai juntamas.

Iš šokio sūkurio - į kariuomenę

Septynerius metus dirbusi choreografijos mokytoja, o dabar - Klaipėdos apskrities karo prievolės centro Karo prievolės skyriaus viršininkė Nijolė Mažulienė kariuomenėn pasuko nusivylusi po nepriklausomybės atgavimo pasikeitusiu požiūriu į kultūrą.

Kaip choreografei šovė į galvą tapti kariške?

Likimas lėmė, kad 1993-aisiais man pasiūlė darbą tuometinėje Savanoriškos krašto apsaugos tarnyboje. Dirbau net ne prie karių, o bendrajame skyriuje. Vėliau, maždaug po metų, atsirado galimybė Karo akademijoje baigti karininkų kursus. Tais laikais labai trūko karininkų, todėl siųsdavo visus, kas tik turėjo aukštąjį išsilavinimą. Teko būti ir personalo specialiste, ir atstove ryšiams su visuomene. Žodžiu, pareigų buvo daug. Čia, kur ir dabar esu, patekau 2001-aisiais, po rotacijos. Tarnyba kaip tik buvo kuriama, buvau viena iš pirmųjų, atsiradusių šiame pastate, todėl teko ir personalą rinkti.

Ir pedagogo, ir kariškio profesija tikriausiai turi šį tą bendra?

Mokykloje išlavinti įgūdžiai tikrai padėjo. Mokytojas juk atsistoja prieš klasę ir vadovauja, nors aš, tiesą sakant, esu komandinio darbo šalininkė. Kita vertus, iš pradžių choreografinis išsilavinimas labai trukdė žygiuoti. Visi šokiai ir žingsneliai pradedami dešine koja, o kariuomenėje žygiuojant - kaire. Stresinėse situacijose visko būdavo. Iš pradžių dar ir traukė atgal, į mokyklą, bet dabar - jau nebe. Supratau, kad čia save visiškai realizuoju.

Kaip jautėtės tik pradėjusi tarnauti?

Dabar moteris kariuomenėje - ne naujiena. Ir akademijoje nemažai kariūnių mokosi. O iš pradžių tai buvo neįprasta. Pačios moterys kariuomenėje buvo kitokios: tik jau neverskite manęs budėti, nedrįskite į mišką vežti! Tokių nebeliko.

O jums ar teko po miškus palakstyti?

Nėra tai labai sunku. Nesvarbu, ar esi vyras, ar moteris. Apsivilkai uniformą - ir esi karys.

Beje, įstatyme rašoma, kad karo prievolininkas būtinai yra vyras, o naujajame projekte jau nurodoma, kad tai gali būti ir moteris. Žinoma, jei ji to nori, o norinčiųjų tikrai yra. Mano manymu, toks pakeitimas būtų tik į naudą. Jei į mūsų "sumoteriškėjusias" mokyklas ateitų daugiau pedagogų vyrų, irgi būtų labai gerai, taip pat gerai, kaip ir moterų ėjimas į kariuomenę. Psichologinis klimatas mišriuose kolektyvuose yra daug sveikesnis.

Ar Jūsų šeima neprieštaravo, kai rinkotės tokį darbą?

Tuo metu buvau viena su dviem vaikais. O ką vaikai galėjo pasakyti? Nelabai jie ir suprato, kad čia kas nors neįprasto. Dabar taip pat nieko nesako, nes yra pripratę prie mano tarnybos nuo mažens. Patys pasekti mano pėdomis jie kažkodėl nesvajojo. Sūnų užauginęs mano gyvenimo draugas buvo advokatas, gal jo įtaka čia buvo stipresnė, nes sūnus taip pat teisininko kelią pasirinko.

Ar šokio meno nesiilgite?

Choreografijos mano gyvenime jau nebėra, nors šokėja buvau nuo septynerių metų, studijos ir choreografės darbas man labai patiko. Dabar likau tik žiūrovė, gerbėja. Nepraleidžiu progos pažiūrėti per televiziją. Mielai stebiu, kaip šoka "Žuvėdra".

Tiesa, kasmet birželio mėnesį kariuomenėje būna sąskrydžiai. Jei ruošiame kokią programėlę, visada prisidedu kaip choreografė.

Vadinasi, radote savo vietą po saule ir nesidairote kitos?

Ateis laikas, baigsis sutartis, ir teks pakelti sparnus. Nestoviu vietoje. Dabar Kauno technologijos universitete studijuoju viešąjį administravimą.