Bronė Ruškienė: "Reikia naudotis gyvenimu, kol jis yra"

Bronė Ruškienė yra išleidusi 5 knygeles, tarp kurių eilėraščiai vaikams ir suaugusiems, prisiminimai, apysakos vaikams. Be to, Bronė yra šiaudelių pynimo meistrė.

"Po mamos mirties pradėjau rašyti. Kai mama mirė, ant mūsų mergaičių pečių paliko 15 ha ūkis. Aš mėgdavau keltis prieš saulę, kad tėtis nepajustų. Išvarydavau karves į laukus, o pačiai nėra ką veikti. Tada ir pradėjau rašyti. Niekada nepaleisdavau bloknoto iš rankų.

Bet buvo ir kitokių. Pamenu, kai dirbau Klaipėdos vaistų sandėlio buhalterijoje, sąskaitas rašydama tiek eilėraščių prirašydavau, kol perpratau provizorių keverzones...
Anksčiau eilėraščius spausdindavau laikraščiuose, žurnaluose. Tai redaktoriai priekabiaudavo, kad per ilgi mano tekstai, kad idealogiškai nepagrįsti. Paprasti tie mano rašinėjimai, iš širdies. Mokslų specialių juk nebaigiau."

"Kad paliktų tautodailė noriu"

"Šiaudelius pinti pradžios mokykloje išmokino. Tada visi vaikai išmokdavo tokių darbelių. Man jie labai patiko. Daugiausia vargo yra, kol šiaudelius paruoši. Reikia žinoti, kad kvietrugys nelaiko gražaus šiaudo. Turi būti rugys. Jis išsilaiko gražiai geltonas ir nesikeičia.

Skrybėlės šiaudinės labai malonios: nei saulės, nei lietaus nepraleidžia. Galiu bet kokios formos nupinti. Pinu ir suvenyrinius dalykėlius. Žaisliukus ant eglutės, gėlytes. Kadangi šiemet Arklio metai - tai arkliukų esu daug pripynusi. Kartais pakviečia mane į darželius, kad vaikučius pamokyčiau pinti. Po kelių pamokėlių, žiūriu, ir auklytės susidomėjo. Bet pinti šiaudelius ne visiems sekasi. Pinigų už pamokas neiimu. Aš jau išeinantis žmogus, man jau nieko nebereikia. O kad paliktų tautodailė - noriu. Mažai dabar kas taip dirba. Biznį daro, nupina greitai, mašinomis susiuva. Čia - ne meniškas darbas. Reikia viską rankom daryti. Žinoma, tai - milžiniškas darbas, bet kada išmoksti - greit išeina. Aš ir televizorių žiūrėdama galiu pinti".

"Bendrauju su jaunesniais..."

Poniai Bronei užsiminus apie vyrą, prašnekome apie šeimą. "Savo vyrą Kazimierą saldaininėje sutikau. Kolektyvas iš pradžių galvojo, kad mudu - brolis ir sesuo, nes labai panašūs. O kai išsiaiškino, kad ne giminės - pradėjo piršti. Tai ir susituokėm. Jau ir sidabrines ir auksines vestuves atšventėm. Jaunesnis jis už mane 8 metais. Dabar jam 75-eri, tačiau - jau nusirašė jis nuo gyvenimo. Niekas jam neįdomu. Nežinau, kodėl vyrai anksčiau nusirašo.

Turėti vaikų apsigalvojome, kai jau buvome įsitvirtinę gyvenime, darbus turėjome. Nebuvo tuomet taip, kaip dabar, kad jaunimas greit, užmerktom akim puola. Laikai buvo kitokie. Apgalvotai ėjome į gyvenimą. Dviejų vaikų susilaukiau. Dukters Rūtos ir sūnaus Kazimiero. Norėjau ir trečio, bet vyras sakė: "Tu manęs nemylėsi, visą dėmesį vaikams skirsi". Vyrai egoistai yra. O dabar gerai būtų trečias... Prieš septynis metus sūnus žuvo.

Kai tėvus marini - skaudu, bet natūralu. Laidoti vaikus - didžiulė tragedija, baisus dalykas. Geras vaikas buvo... Viską mokėjo, mano tėvelio paveldėtojas buvo.
Apskritai, Klaipėdoje visi mano kartos žmonės masiškai išmirė. Kodėl aš palikau? Anksčiau būdavo išeisi į gatvę - visa Klaipėda žinoma, rodos, rankom apglėbsi, išbučiuosi. Dabar nieko nėra, svetima Klaipėda man. Bendrauju su jaunesniais, pritinku prie jų ir jie mane myli, palaiko.
T

uriu keturis anūkus: tris berniukus ir vieną mergaitę. Vyresnysis anūkas - 17 metų. Jis jau orientuojasi gyvenime, pinigus kaupia, panų turi. Dukra dėl to iš proto eina. O aš sakau, kad gerai. Taip ir turi būti. Gyvenimas eina pirmyn. Niekur nepabėgsi nuo jo, nepasuksi iš kelio. Reikia naudotis gyvenimu, kol jis yra, kol jis - tikras gyvenimas."

"Nevalgykite perlinių kruopų"

Kaip, patyrus tiek nuoskaudų, netekčių gyvenime išsaugoti viltį, išlikti sveikam, pasiteiravau ponios Bronės. "Visą gyvenimą sveikatos turėjau ir kol kas man pakanka jos, nežinau ar dar ilgai. Tiesa, turiu vieną valdišką akį, nes regėjimas pasilpo. Dabar, kai prisimerkiu viskas geriau matosi, mintyse.

Vaistų nenaudoju, tik abu su vyru vakarais geriame pieno grybą. Šiaip nesergu, tik pavasarį buvo nelaimė. Išsiviriau perlinių kruopų, pasitaisiau skaniai ir prisivalgiau. Skrandis sustojo, net širdies ritmas sutriko. Niekada nevirkite ir nevalgykite perlinių kruopų.

Manau, kad mirsi tą dieną, kurią lemta. Taip yra, niekur nuo likimo nepabėgsi. Kaip gimstant atsinešei - taip ir turėsi. Bet reikia stengtis eiti pirmyn. Aš esu gimusi po Vėžio ženklu. Einu pirmyn ir atgal, kai sunku, bet savo tikslą pasiekiu. Pesimistui visur blogai yra. Optimistas tai visur pralenda, pravinguriuoja."