Aurelija Čepulinskaitė pensijos su fotoaparatu nelaukia

Nauja šalis, skirtingas mentalitetas, įpročiai, intensyvesnis tempas, bet kadangi mėgstu iššūkius, tai kaip ir nieko, galima gyventi, tik reikia dar labiau pasitempti, daug ko išmokti ir daug ką įsisavinti.

Su kokiais netikėtumais, sunkumais susidūrei?

Tris mėnesius buvo gana sunku, nežinojau kur esu, ką darau ir kodėl. Situacijos visiškai nekontroliavau. Jei ne mano mylintis ir mylimas vyras, būčiau grįžusi į Lietuvą jau po pirmos savaitės. Reikėjo viską pradėti iš naujo, net vairavimo teises teko laikyti iš naujo.

KALĖDOS namuose su vyru Gustavo.

Kaip migracija paveikė tavo kūrybą? Ką fotografuoji šiuo metu?

Jei gali nefotografuoti - nefotografuok. Toks dabartinis mano credo. Bandau naujas sritis, juk gyvenimas - vienas, o tiek daug įdomios veiklos ir naujų galimybių aplinkui!

Kaip ekonominė krizė paveikė kultūrinį gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose? Kokių priemonių jūs imatės sunkmečiu?

Manau, krizė nepalietė žmonių, kuriems būtinas kultūrinis gyvenimas, galbūt sumažėjo žioplinėtojų ir mėgėjų. O menas ir jo kūrėjai visada bus reikalingi.

Kadangi esame tik meno mėgėjai, krizės metu rečiau lankomės Brodvėjaus teatruose, bet knygoms išleidžiame tiek pat daug, kaip ir anksčiau, tik trūksta laiko jas visas perskaityti. Taip pat dėl laiko stokos tampa didele prabanga aplankyti daugybę meno parodų ir kultūrinių renginių. Čia atstumai daug didesni, transporto kamščiai lydi kiekvieną krustelėjimą.

Su Gustavo patys įkūrėte meno galeriją "Something Unexpected", kurios tikslas - reprezentuoti Baltijos šalių meną. Kas ir kodėl Amerikoje domisi Baltijos šalių, Lietuvos menu? Kaip (ar) įvertinti galerijoje jau pristatyti autoriai?

Lietuvių kūryba sėkmingai ištirpsta vietinio meno lavoje. Būtų gerai, kad jo purslai aukščiau šoktų, nors lietuvių meną giria už profesionalumą. Postsovietinės šalys meno žinovams - įdomios, nors ant bangos lig šiol yra kinų, korėjiečių menas.

Po parodas Amerikoje keliauja Lietuvoje sukurtos A. Čepulinskaitės fotografijos. Šiuo metu fotomenininkė fotoaparatą padėjo į šalį ir gilinasi į architektūros sritį.

Kokius kūrybinius projektus esi suplanavusi šiais metais, ateityje?

Pernai lapkričio-gruodžio mėnesiais buvo mano personalinė paroda "Haven Arts" galerijoje Niujorke. Šiuo metu su fotografijomis dalyvauju bendrame projekte Pomonos kultūros centre. Kovo mėnesį surengsiu savo parodą "Sąlyčio taškai" Čikagoje, Balzeko muziejuje, o balandžio mėnesį organizuoju Vitalio Čepkausko parodą Lietuvos konsulate Manhattane. Vyksta derybos dėl mano parodos Italijoje su Reggio de Calabria miesto valdininkais.

Kokius tikslus sau šiandien keli, kokias svajones puoselėji?

Vis labiau esu įtraukiama į architektūrinius projektus. Su architektu vyru pernai įkūrėme architektūros kompaniją. Braižau brėžinius, jau važiuoju į susitikimus su klientais. Dar viena likimo ironija - reikėjo trenktis taip toli, kad panaudočiau žinias, įgytas studijuojant Kauno technologijos universitete.

Mano svajonė labai paprasta - tapti naujos srities profesionale. Taigi, mane jau po truputį įtraukia studijų ir tobulinimosi maratonas. Naujų galimybių čia - daugybė, todėl nesinori savęs riboti ir su fotoapartu rankose laukti pensijos.

Gal ketini (kada) pristatyti Klaipėdos menininkų kūrybą?

Ateitis parodys.

Ką dabar manai apie Lietuvos, Klaipėdos kultūrą, meną?

Pritrūksta laiko net ir interneto pagalba susipažinti su visomis Klaipėdos ir Lietuvos kultūrinėmis naujienomis. Labai tikiu, kad mes einame į priekį ir stengiamės stebinti pasaulį ir save pačius.

Ko labiausiai ilgiesi Lietuvoje?

Ilgiuosi tėvų: mamos keptos anties su obuoliais, tėtės pakūrentos pirties ir linksmos medžioklės Dzūkijos miškuose su juo; pas tėvus likusios mano buvusios gyvenimo draugės - katės Džydžės, kuri mane linksmindavo, varydavo iš proto ir guosdavo. Be abejo - puikių draugų, likusių Klaipėdoje ir Vilniuje. Dar lietuviško maisto. Ir apkalbų!!!!

Kas labiausiai patinka ir nepatinka Amerikoje?

Pasirinkimo galimybės, tolerancija, visko, kas geriausia, koncentracija labai žavi. Tačiau netikri santykiai tarp žmonių, požiūris per dolerio prizmę ir pasitikėjimo nebuvimas labai liūdina.

Ar (kada) grįši?

Mintyse nuolatos keliauju po Lietuvą, po savo mėgstamas vietas. Kai būni šalia -neįvertini. Gal vasarą grįšime atostogų.

Noriu pakeliauti ir po Ameriką, ir sesę, gyvenančią Italijoje, aplankyti, ir į Bahamus nuskristi, ir į Rio de Žaneirą sugrįžti, bet labai trūksta laiko, darbai ir nauji planai neleidžia visko mesti ir važiuoti.