Audronė Matevičienė: perėjus ugnį ir vandenį

"Master Foods" fabriko generalinė direktorė Audronė Matevičienė savęs feministe nelaiko, lygių teisių su vyrais netrokšta, nors būna, kai nori nenori privalo pademonstruoti vyrišką ištvermę.

Viskas prasidėjo nuo labai paprastų dalykų: studijuodama Vilniaus universitete biochemiją, ieškojau galimybės praktiką atlikti užsienyje. Nors savo pageidavimus išsiuntinėjau daugeliu adresų, atsiliepimo tesulaukiau iš "Mars" kompanijos. Jo esmė buvo ta, kad reikalinga pirminė pagalba pradedant "Master Foods" verslą Lietuvoje.

Tokį pasiūlymą, žinoma, priėmiau. Pradžioje mano pagalba apsiribojo vertėjavimu. Mano vadovas vokietis komunikavo su "Klaipėdos maisto" valdžia tariantis dėl "Chappi" dešrų gamybos Lietuvoje. Kūrėsi maža kontorėlė, į gamybos patalpas jau buvo pradėta transportuoti įranga iš Vokietijos. Buvo reikalinga pagalba ir tariantis su išorės tiekėjais. Privalėjau pasirūpinti ir įstaigos veidu, telkti žmones veiklai. Žodžiu, tuo etapu buvau ir vertėja, ir vairuotoja, ir personalo vadovė. Visa tai vyko per vasaros atostogas po ketvirtojo kurso. Mano vadovai pasiūlė dirbti įmonės administratore.

Taip. Nors jau buvau pajutusi uždirbtų pinigų skonį, supratau, kad įgytos biochemijos žinios gali būti puikiai panaudotos ir gaminant šunų ėdalą. O uždirbtos lėšos man su draugu pravertė keliant studentiškas vestuves...

Kai penktajame kurse rašiau diplominį darbą, mane vėl susirado "Mars" kompanija ir teiravosi, ar grįžčiau dirbti jau pagal įgytą specialybę. Pasiūlė atvažiuoti į Klaipėdą pasižiūrėti, kaip čia sekasi dirbti, susipažinti su procesais. Na, ir ką gi: kai apsidairiau, apsižiūrėjau, sutarėm, kad grįžtu dirbti kokybės skyriaus vadove. Kokybės standartus, specifikaciją greit įkirtau. Tačiau kokybės reikalavimų svarbą teko aiškinti dažnam darbininkui. "Kokia čia dar higiena, kokia čia dar sanitarija? Mes tokiomis pat sąlygomis ir žmonėms maistą gaminome, o čia - gyvūnams", - ginčydavosi dar mėsos kombinate dirbę darbininkai. Dirbome, siekėme, augome kartu.

Užsienio kompanijose yra tokia nuostata: jeigu susitvarkai su vienu darbu, tau prideda dar ir kitą. Taigi man pridėjo produktų receptų kūrimą taikant vietines žaliavas. Kai jau susigaudžiau ir šioje srityje, man atiteko dar ir atsakomybė už kontaktus su rinkomis.
Tuo metu pasaulin beldėsi mano sūnus. Išėjau motinystės atostogų ir ketinau darban grįžti tik po metų. Manęs pakeisti vietinių nerado, buvo komandiruota specialistė iš užsienio. Po pusmečio jau buvau raginama grįžti. Man buvo suteikta galimybė dirbti pusę dienos, taigi savo pienu mažylį maitinau dešimt mėnesių. O dirbau tomis pat trimis kryptimis, kaip ir anksčiau.

Būta. 2000 metais buvau pradėta kalbinti, kaip įsivaizduočiau savo ateitį "Master Foods" įmonėje, buvo užsiminta apie galimybę išvykti padirbėti "Mars" korporacijos padalinyje užsienyje. Mano tiesioginis vadovas gvildeno visai konkrečią galimybę padirbėti Ispanijoje. Jau buvau užgulusi ispanų kalbos vadovėlius. Ir kaip tik tuo metu atvyko šeimos nariai, valdantys "Mars" korporaciją, apžiūrėti fabriko, analizuoti pasiektų rezultatų. Buvau apipilta klausimais apie receptūras: kodėl pasirinktos tokios, o ne kitokios žaliavos, kodėl daroma taip, o ne kitaip. Tarsi buvau provokuojama ginčui. Ginčytis, žinoma, nesiginčijau, tačiau tvirtos nuomonės dėl receptūrų laikiausi. Neilgai trukus buvau pakviesta atvykti į Vokietiją. Maniau, kad dėl darbo Ispanijoje. Atskridusi buvau informuota, kad ateityje esu matoma kaip fabriko vadovė. Bet prieš tai turiu padėti paleisti naują technologinę liniją Austrijoje, kur būtų pradėtas gaminti toks pat produktas, kokį Lietuvoje jau gaminome penkerius metus. Apsispręsti reikėjo per dvi dienas.

Tuo momentu suakmenėjau. O paskui - dvi dienos ir dvi bemiegės naktys svarstymų. Tariausi su artimais žmonėmis, su kolegomis iš "Mars" kompanijos. Dėliojome pliusus ir minusus kartu, ir vėl perdėliojau viena... Na, susitvarkiau Lietuvoje, kodėl savęs neišbandžius užsienyje?..

Prieš austrus stojau iš tiesų jausdamasi maža pilka pelytė. Mačiau jų reakciją: na, na, ką tu čia mums parodysi?.. Nors vokiečių kalbą moku gerai, tačiau austrai kalba savotišku dialektu. Pradedam ką nors aptarinėti vokiškai - staiga jie "persijungia" į savo dialektą. Man prireikė kelių savaičių, kad jį perimčiau. Bet ne tai buvo baisiausia. Linijai paleisti buvo skirti griežti terminai, suplanuoti kaštai. O mano užduotis buvo taip koordinuoti skyrių darbą, kad užtikrinčiau savalaikį projekto įgyvendinimą. Prisipažinsiu, buvo tokių momentų, kai atrodė - nebesikankinsiu, susikrauti savo, sūnaus ir mamos, kuri kompanijos rūpesčiu buvo atlydėjusi mane į Austriją, daiktus ir išvažiuosiu namo. Kai tą pasakiau savo tiesioginiam vadovui, jis patikino tikįs mano jėgomis ir patarė įveikti savo kompleksus. Na, ir pradėjau save laužti.

Atsibundu, einu į dušą, žiūriu į veidrodį, šypsausi pati sau ir kartoju: tu gali, tu gali. Geriu kavą ir visai puikios nuotaikos važiuoju į darbą. Požiūris į tave yra toks, kokį pats sau įteigi. Jautiesi kaip pilka pelytė - tokią tave ir priims. Kai pradėjau keistis pati, keitėsi ir žmonės, tiksliau - jų požiūris. Jau nebe aš eidavau pas juos, o jie pas mane: klausti, tartis, diskutuoti. Po trijų mėnesių įsisukau taip, kad projektas buvo įgyvendintas laiku ir puikiai. Todėl, kad buvau apimta vidinio džiaugsmo - darbo, kūrybos. Prasidėjo visavertis gyvenimas. Atsirado draugų, poilsio dienomis važiuodavau į Vieną. Į Lietuvą grįžau anksčiau laiko - jau į "Master Foods" generalinės direktorės pareigas.

Sudėliojusi visus prioritetus, stengiuosi, kad viršvalandžiai nebūtų ilgesni nei valanda pusantros. Kai jau pasijaučiu pavargusi, pasiimu pusdienį laiko asmeniniams reikalams: vaiką pas gydytoją nuvedu, pati nueinu pas stomotologą dantų parodyti. Tačiau galiu tvirtai pasakyti: jei dirbdamas jauti malonumą, nes matai rezultatus, - nuovargis ištirpsta, ir atiduoto laiko visai negaila.

Teniso kortuose. Mokytis žaisti pradėjome su "Omnitel" Klaipėdos regiono vadove Jolanta Kazakevičiene. Kol kas abi tebesame nemokšos, bet pajudėti su teniso raketėmis po darbų labai naudinga.

Priverstinis atsipalaidavimo būdas - užbaigti savo būsto statybą, kuri suryja labai daug laiko. Bet žinau, jog tai laikina, ir Kalėdas galėsiu švęsti visai mano šeimai malonioje aplinkoje.

Mano skaitomos knygos - dviejų rūšių: teikiančios profesinių žinių ir padedančios tobulėti kaip asmenybei.

usšeštų metų sūnui Martynui laiko lieka tikrai nedaug, tačiau mūsų bendravimas turiningas ir prasmingas. Turiu galimybę atostogas padalyti į dvi dalis, tad vieną skiriu sau, o kitą - atostogoms su sūnumi. Šiemet kartu su Martynu ilsėsimės Turkijos kurorte.

Mano buvusiam vyrui nebuvo priimtinas toks intensyvus žmonos gyvenimo tempas ir siekiai, tad sūnui turiu būti daugiau nei mama. Tai gana sudėtinga.

Tikriausia gyvenime taip ir nebūna, kad žmogui sektųsi visose srityse. Aš tebesvajoju apie harmoningus santykius asmeniniame gyvenime, svajoju sūnų užauginti puikiu žmogumi. Pagaliau svajoju gyventi dėl savęs, o ne dėl kitų vertinimo. Turiu daug planų, kuriuos sieksiu įgyvendinti ir asmeninėje, ir socialinėje aplinkoje.