Audronė Benetienė: "Sprogčiau lyg pumpuras"

Mados salono "Stilenė" savininkė drabužių dizainerės - modeliuotojos profesiją pasirinko prieš 30 metų. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nei stiprių drabužių dizaino specialistų (išskyrus tekstilininkus), nei informacijos apie garsiausius pasaulio dizainerius, jų profesijos laimėjimus, subtilybes, šlovę...

Kokias ambicijas tuomet puoselėjote? Apie kokias perspektyvas tuomet galvojote?

Potraukis grožiui mane buvo užvaldęs nuo pat vaikystės. Prikritusi žiūrėdavau, kaip siuva mano teta siuvėja. Be to, mėgau piešti. Taigi mano profesinį likimą nulėmė pastarosios aplinkybės, prigimtiniai gebėjimai ir klasės auklėtoja, kartą pareiškusi: "Sugalvojau, kur tau reikia stoti! Stok į drabužių modeliavimą!" Ir įstojau.

Šiandien esu dėkinga savo auklėtojai, kad tuo metu ji įžvelgė mano talentą.

Taip, informacijos apie dizaino meną tuomet buvo labai mažai. Graibstyte graibstydavome stebuklingais būdais iš kažkur atsirasdavusius užsienietiškus mados žurnalus. Na, o mūsų, meno žmonių, tuometinis variklis buvo ne ambicijos ar perspektyvos, o noras išreikšti save, noras išsiskirti, kurti...

Tačiau tarybiniais laikais visų drabužių modeliuotojų likimas būdavo vienodas. Baigusios mokslus moterys įsidarbindavo fabrikuose ir štampuodavo drabužius masinei gamybai. Kūrybinės laisvės ten buvo mažai. Ką jau kalbėti apie karjeros siekius...

Na, taip... Vienos įsidarbindavo fabrikuose, kitos siūdavo, modeliuodavo namuose. Nebuvo mados kalbėti apie karjerą ar kažkokias ambicijas. Parduotuvėse nebuvo ką pirkti, tad siuvėjos buvo vertinamos. Darbo jos turėjo apsčiai. Buvo ir pasiūla, ir paklausa.

Tuomet, kai aš stojau, ši profesija buvo tikrai populiari. O konkursas buvo gana didelis. Devynios merginos pretendavo į vieną vietą.

Baigusi mokslus Kaune gavau paskyrimą dirbti Klaipėdos buities rūmų ateljė. Ten dirbau trejus metus. O vėliau šešerius metus dirbau eksperimentiniame buitinių paslaugų ceche "Gintaras". O štai ten aš jau turėjau kur pasireikšti. Šiame ceche mes kurdavome drabužių kolekcijas Jūros šventei. Kiekvienais metais privalėjome sukurti po kolekciją. Taigi grįžusios po atostogų, rugsėjo mėnesį, aš - modeliuotoja ir mano kolegės siuvėjos pradėdavome kurti kolekciją. Ir ją kurdavome ištisus metus iki pat Jūros šventės...

Kaip ir kur ta kolekcija būdavo demonstruojama?

Tai būdavo solidi, rimta kolekcija, kurią paprastai demonstruodavome lauke. Vienais metais madų šou vyko Lietuvininkų aikštėje, kitais - modeliai žygiavo Herkaus Manto gatve. Tai buvo 1985-1986 m. Vėliau šias mano sukurtas kolekcijas vežiodavo parodyti kur nors į rajono, apskrities miestelius. Kultūros žmonėms, mokytojams. Buvo smagūs laikai.

Kaip įkūrėte savo įmonę?

Tai buvo 1990-ieji. Viskas vertėsi, keitėsi. Daug valstybinių įmonių buvo privatizuotos. Taigi po dekretinių atostogų nebeturėjau kur grįžti. Teko kurti savo įmonę.

Ar prieš pradedant savo verslą, atidarant saloną jus kankino nežinomybė, baimė? Juk verslumo tais laikais niekas nemokė.

Jokios baimės manęs nekankino, nes biznis tada ėjo kaip iš pypkės. Parduotuvės tuomet buvo tuščios. Žmonės išgraibstydavo viską. Tais auksiniais laikais pas mane dirbo net 23 siuvėjos. Nespėdavome pildyti norų ir užsakymų. O juk dirbome visiškame Klaipėdos užkampyje - Dubysos gatvėje. Nieko tokio. Moterys netingėdavo pas mus atvažiuoti. Durys neužsiverdavo. Mat savo salone siūdavau ne tik privatiems klientams. Čia turėjau ir nedidelę gatavų drabužių parduotuvėlę. Kartu su vyru pasiūtus drabužius veždavome parduoti ir į Vilniaus parduotuves. Jokių reklamų nereikėdavo. Žmonės pirkdavo, ir tiek. Kartais vos ne iš mašinos prekiaudavome... Būdavo, privažiuosi susitaręs su keliomis moteriškėmis iš kokios nors ministerijos, nespėsi apsižvalgyti, - jau tų moteriškių krūva subėgusi... Oi, kaip gerai buvo... Verslui klestint, prieš 16 metų pajėgėme įsigyti ir patalpas Klaipėdos centre, kur šiandien yra mados salonas "Stilenė".

Tačiau tie auksiniai laikai baigėsi.

Deja, baigėsi. Šiuo metu mano komandoje dirba 7 moterys. Tačiau aš nesiskundžiu. Kartu jau dirbame labai daug metų. Turime savų klientų ratą. Taigi pastaruosius kelerius metus siuvame, kuriame tik privatiems žmonėms.

Visos mano klientės reiklios: kiekvieną raukšlelę milimetrais išmatuoja. Viskas gerai. Tik gaila, kad vis neatrandu laiko sukurti savo kolekcijos...

Prieš metus mados renginyje "Ant adatos" pristatėte tris modelius, kuriuos dainuodamos demonstravo Klaipėdos muzikinio teatro solistės.

Taip, ši pajūriška, pagoniška stilistika man artima. Todėl ir rinkausi liną, lietuviškais raštais dekoruotus aksesuarus, jūrinį koloritą. Tačiau tai buvo tik dalelytė mano kūrybos. Ten dalyvaudama aš tik troškau priminti apie save, išsijudinti didesniems darbams. Tikram kolekcijos demonstravimui reikia pasiruošti ir morališkai, ir konceptualiai. Be to, kolekcijos pristatymas yra labai brangus malonumas. Todėl sakau: kada nors...

Akivaizdu, kad minimalizmas yra jūsų mėgstamiausias stilius. Tačiau jus žavi ir etnomotyvai?

Minimalizmas labai patinka. Tačiau kai imu kurti, išeina vėl... kitaip. Tas etno- lenda... iš gilumos... iš vidaus. Etno- ir minimalizmo sintezė yra mano kūrybinės estetikos poliai, mano savitas braižas.

Tokios stilistikos mėgėjų nėra daug.

Tikrai taip. Ir keista. Nes toks stilius klaipėdietėms labai tiktų. O mano drabužius vis tiek mieliau perka Vilniuje. Nors ir tas Vilnius - ne išsigelbėjimas. Žodžiu, mano drabužiams nėra rinkos.

Na, kodėl... Manyčiau, kad menininkės ir pedagogės mielai rengtųsi jūsų sukurtais drabužiais.

Taip. Bet ne visos norinčios galėtų įsigyti autorinius darbus. Be to, dabar gabumų ir noro turinčios moterys pačios siuvasi, puošiasi, kuria aksesuarus. Dabar pilna visokių kursų, mokyklėlių.

Tikriausiai būtų puiku atgaivinti tą seną tradiciją Jūros šventės metu demonstruoti grandiozines kolekcijas?

Žinoma, kad būtų puiku. Bet... Sulauksi tu čia dotacijų...

Manau, ir toje rutinoje mielų kūrybinių atradimų netrūksta.

Be abejonės. Labai džiaugiuosi viena savo kliente, kuri pas mane puošiasi jau 16-us metus. Ji atneša man audinį ir sako: "Daryk ką nori". Ir siuvasi tikrai nemažai - taigi susidaro ištisos sezoninės kolekcijos. Visa tai sukurti žmogui, kuris jau tiek metų siuvasi, nėra lengva, tačiau jos dėka galiu pasireikšti skersai ir išilgai. Ji leidžia man eksperimentuoti, žaisti. Kartu mes atradome jos stilių. Beje, reikėtų gerai pagalvoti, kas yra sunkiau: sukurti naują podiumo kolekciją ar 16 metų modeliuoti tam pačiam žmogui stengiantis jį vis kažkuo nustebinti...

Tai kada pagaliau galėsite tai palyginti? Kada pristatysite Klaipėdai ir Lietuvai savo kolekciją?

Turiu noro, ambicijų, tačiau vis dar atrodo, kad esu neišgryninusi savęs, savo stiliaus. Esu labai preciziška. Kita vertus, nemažai menininkų vis dar nemoka savo meno parduoti. Nemoka savęs pristatyti, išsireklamuoti. Šiaip ar taip, man jau norisi veikti ką nors kita, išsijudinti. Galvoju ne tik apie parduotuvėlės savo salonėlyje atidarymą, bet ir apie kūrybą. Darbas su klientais yra įdomus, jis atneša pinigus, tačiau norisi kurti ir tai, kas man gražu. Jau metus laiko svajoju apie tai, kaip aš pati savo rankomis išsirenku medžiagą, pati susikerpu, pati siuvu. Tai toks malonumas! Visai kitkas išeina, kai tavo modelį perima siūti siuvėjas. Tačiau tikiu: vieną dieną ta išsvajota kolekcija virs realybe. Mano viduje viskas yra: tai tiksi lyg laikrodinė bomba...