Audra Lenkauskienė: "Mano laisvė turi stuburą"

Iš tikro esu darboholikė, super atsakinga. Aš gal esu per daug atvira vaikams, nemoku nubrėžti ribos tarp mokytojo ir mokinių, tai jiems ir "faina", ir keista. Ir kartais jie tuos mano atvirai išsakytus patyrimus panaudoja tam tikrame kontekste, ir tai atsigręžia prieš mane, na, bet negali pykti, juk jie - vaikai... Man svarbiau tas grįžtamas ryšys, spektakliai, kuriuos kuriant, įvyksta vidiniai sprogimai. Tarkim, Ispanijoje aplankiusi S. Dali muziejų, regėjusi daug jo kūrinių trimatėje erdvėje, ir mūsų poetinių kompozicijų konkurse panaudojau suskaldytus veidrodžius, ir tik po kurio laiko supratau, iš kur šis reiškinys užsifikasavo pasąmonėje. Vertinu tokį spektaklį, kai tarp scenos ir žiūrovų nebelieka ribos, kai aktorius lieka akis į akį su visais, ir tokia būsena, jog visi, įtraukti į jo būseną, išgyvena tą patį. Manau, kad spektaklis turi sukrėsti, sukelti jausmų, asociacijų audrą. Visada, kai žiūriu kito režisieriaus spektaklį, užsirašinėju pąsąmonės blyksnius ir impulsus, kuriuos transformavusi panaudosiu savo spektaklyje; girdėjau, taip viską užsirašinėja rašytojai. Tad užrašų knygelėje - frazė, tezė, mintis. Jei neužfiksuotum, neperskaitytum kodo, kurį įsivedei.

Kodėl pasirinkote režisūrą?

- Neturėjau tokių ambicijų, buvau mažo miestelio vaikas. Šokau, sportavau, turėjau kai kurių šakų atkyrius, o vėliau ir atstovavau ir konservatorijos daugiakovininkų komandai. Mokytojai tikėjosi, kad būsiu choreografė, dėl mano gabaritų ir dabar mane ja palaiko, tačiau studijavau lietuvių kalbą ir režisūrą. Anuomet niekas už rankučių mokinių nevedžiojo, net nežinojau, kad yra atskira "tikro" režisieriaus specialybė.

Esate citavusi filosofo Dasteno mintį: "Ko Dievas nemėgo, tą padarė mokytoju"...

- Iš tikrųjų niekada nenorėjau būti mokytoja; gyvenimas pasišaipė. Atėjau pakeisti motinystės atostogų išėjusią mokytoją, ir esu čia jau devinti metai. Bet nieko nėra atsitiktinio, štai perskaičiau D. Kazragytės knygą "Lengvi vienatvės atodūsiai", kurioje yra trumpa pasaka (teneįsižeis kolegos, aš jų, ginkdie, su paukščiais netapatinu): "Erelis, papuolęs į nelaisvę, pririštas virve, nenorėjo lesti su gaidžiais. Įnirtingai kapojo virvę - neįstengė, išalko, ėmė lesti - priprato prie gaidžių. Kai lietus supūdė virvę, jis net nepastebėjo, kad yra laisvas. Apsiprato su gaidžiais; svarbu, kad yra ką lesti".

Ar jūsų mokiniams teatro pamokos suteikia galimybę modeliuoti gyvenimo situacijas, išlaisvint tai, ką savyje užgniaužę?

Dėstau pagal tokią pat programą, kaip Vydūno ir S. Dacho mokyklos, kur teatro pamokos vyksta nuo pirmos klasės. Mūsų vienuoliktokai renkasi vieną iš ketverto meno dalykų, ir kartais renkasi teatrą, nes neturi kito pasirinkimo. O aš gaunu "žalią" produktą, bet man ambicijos neleidžia tuščiai gauti algą. Stengiuosi praplėsti jiems akiratį, kad bent taptų išprususiais teatro žiūrovais, truputį pakylėt nuo žemės, idant suvoktų, kad į sceną, tą šventovę, negali lipti purvinais batais. Turėdamas dvi savaitines pamokas, spektaklio nepastatysi, bet juk turiu dar teatro studiją. O mokiniai turi suprasti, kas ta scenografija, Stanislavskio sistema, jiems duodu elementarius pratimėlius, kad suvoktų, ką aktorius vaidindamas išgyvena, kad atsidurtų jo kailyje. Ir jei kartais tai pavyksta, tai iš tiesų didelis katarsis.

Kokie tie dabartiniai mokiniai?

- Jų nepalyginsi su mūsų "prarastaja karta", gyvenusia dviejose santvarkose, jie - žymiai laisvesni, jų matymo laukas absoliučiai kitoks. Man dėl to gera dirbti, nes jie papildo mane suvokimais, kurių neturėjau. Tačiau jie auga strimgalviais, ir užtuot domėjęsi vienu kuriuo dalyku, gilumine saviraiška, tarsi išsibarsto, nuslysta paviršiumi. Užuot perskaitę knygą, internete perskaito jos antraštę. Man jie atrodo vulkaniniai: po lavos - pelenai, tarkime, pradėjom statyt spektaklį, o prieš premjerą žmogus gali viską mesti.

Auginate du sūnus...

- Aš kaip tas batsiuvys be batų. Auklėju kitus, saviems negaliu tiek atiduoti, nes laiko nebėr. Abu su vyru Alvydu vaidinome, režisavome, net kai vaikus nešiojau po širdimi, ir augo jie scenoje. Vyresnysis, Karolis, dar penktoje klasėje "atsikando" menų, kuriems buvo imlus: vaidino, vedė S. Sondeckio koncertą, kitus renginius. Dabar sūnus - dantų technikas, bet ir danties nepadarysi preciziškai, jei nebūsi kruopštus ir neturėsi menininko gyslelės. Karolis nuolat sakydavo, kam jam mokytis dvylika metų, ir dvyliktojas pasimokinęs tris mėnesius, išlaikė valstybinius egzaminus. Mažasis Dominykas turi įgimtų meninių gabumų, bet aš leidžiu jam sportuoti, ko neleisdavau Karoliui dėl prastesnių pažymių. Juk nežinojau, kaip tuos vaikus reikia auginti.. Dominykas lankė krepšinio treniruotes, kol atsirado "gaidžio kulnai", plaukimo - kol sušlubavo širdie vožtuvas. Kai grįžtam, visi namai būna paversti teatro scena, su scenografijomis, o po išdaigos jis sugeba suvaidinti įspūdingą atsiprašymo sceną. Tarkime, norėdamas išsiprašyti kaiman, pas močiutę, prikabina girliandų su užrašais apie mano gimtinę ir nuo ilgesio dūžtančią savo širdį... - juokiasi Audra. - Dabar pagrandukas lanko dailės mokyklą, ir nesupranta, kodėl neleidžiu lankyti teatro studijos. O aš manau, kad to teatro jis ir taip per daug turi savyje, ir žinau, kad režisieriai mėgsta minkštą šviežią molį, iš kurio patys nusilipina aktorių.

Ar jums, Audra, teko patirti tą didžiąją meilę? Kalbama, kad ne kiekvienam žmogui iš minios lemta ją patirti?

- Tai man primena P. Gaidžio spektaklį "Panaktinis ir skalbėja", kuriame atsitiktinai susitinka du žmonės ir susituokia. Kad ir kaip būtų keista, mūsų su Alvydu gyvenimas taip ir prasidėjo. Jis su kurso draugeliu R. Šilansku užėjo į bendrabučio kambarį, nes Alvydas ketino "verbuoti" būsimąją Šilanskienę. Bet tarp mudviejų užsimezgė kontaktas, o vedybos tai buvo lažybos. Dviejų pirmakursių režisierių, laikiusių save genijais. Žinot, kaip būna: tai dabar atrodo, kad nieko nemoki, nebesupranti, patirtis gilėja, o atsiduri akligatvy, o anuomet mes jautėmės galintys viską. Žaidėme: "Tu atsiimsi pareiškimą", "Ne - tu".

Žaidimas nesibaigia?

Dabar, po tiekos metų, svarstau, kodėl esu su tuo žmogumi? Tikrai ne iš rūsčios pareigos. Ko gero, esame skirtingi, tik turime labai stiprių sąlyčio taškų. Jis mane palaiko, supranta, kad prieš premjerą būnu gyvas apnuogintas nervas, ir vaikų prašo man netrukdyti. Suprantu ir jo bemieges naktis prieš renginį. Nesu pavyzdinga mama, kad pulčiau ryte vaikus išlydėčiau į mokyklą; tėtis keldavosi su jais, nes man rytinis miegas yra šventas. Nepuolu grįžus išsunkta ruošt vakarienę. Buitis ant mano vienos pečių tikrai negula, vyras nebijo indų išplaut, ir sūnūs neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus.

Kaip nugalite šeimynines krizes, rutiną?

- Va aš esu ta, kuri po konflikto mėgsta nekalbadienius. Šeimą tai nervina, bet visa turi išsiskaudėti manyje. O paskui nebijau prieiti atvira dūšele, ne tik prie saviškių, ir atsiprašyt žmogaus. Tiesiog su vyru taip įsismelkėme vienas į kitą, kad negaliu įsivaizduot gyvenimo be to žmogaus. Esame vienis kūnu ir siela, bet tokių metų meilės liepsnų irgi nevaidiname. Nėra taip, kad tas medis žaliuotų ir žaliuotų, jis ir pavysta, bet yra tvirtos šaknys.

Dauguma vyrų kelia reikalavimus savo moterims, tarsi norėtų, kad vienoje įsikūnytų visas graikų deivių panteonas...

- Tada aš neįsivaizuoju, kaip galėčiau gyventi su kitu vyru, kuris manęs nesuprastų. Tikrai žinau, kad esame skirtingi, ir ką aš jaučiu, to vyras niekad nepajaus, o aš - ką jis... Ne veltui yra tie spektakliai apie vyrus ir moteris. Bet jeigu nuo tų kvailų lažybų nutekėjus tiek vandens, esame drauge... Ar gyvenime kuriame siužetus? Na, tikrai nesame tokie laisvamaniai. Toks jausmas, kad tiesiog GYVENAM. Aš esu visiškai nepriklausoma, nevaržomi mano norai, nepersekiojame vienas kito. Bet kokia plati būtų mūsų laisvės amplitudė, ji turi stuburą, o jo pagrindas - garbė, sąžinė, pareigingumas, atsakomybė. Aš ir vaikams šneku: jūs viską norėsit išbandyt, lankstysit tą stuburą, bet elkitės taip, kad net jeigu jis iškryptų, visada galėtumėt atsitiesti.

Kaip mudu siautėjame? Išvažiuojame drauge į užsienį, bet ne turistų pamėgtais maršrutais. Ne viską galiu pasakoti, esu intravertė, ir nieko neįsileidžiu į širdį. Na, sakoma, kelionėse pažinsi nematytą savo żmogaus sielos pusę; man Alvydas nelabai skiriasi nuo to, koks yra namuose, tačiau kelionėse su juo jaučiuosi be galo saugi. Tai patikrinta. Ir jis atsižvelgia į mano kaprizus: man reikia sportuoti, judėti, tad bent pusę kelio nueiname pėsti, užuot važiavę taksi. Man żiauriai reikia gamtos, ten patiriu atgaivą ir įkvėpimą, tad nors vyras nesivažinėja dviračiu, jis manąjį užneša laiptais.

Ar karjeros moteriai sunku išsaugoti moteriškumą?

Man - sunku, tarp trijų vyrų, ir net šuo - vyriškos giminės. Princese tikrai nesijaučiu. Mano išorė apgaulinga, atrodau griežta, gal ir išties esu "kietesnio" būdo, nei vyras. Bet niekas neįlys, ir nepajaus, kas ten giliai viduje - kiek ten tos meilės, to trapumo ir baimių... Moteriškumas kartais man asociuojasi su banguojančia pieva, kuria atbėganti moteris gali mylimąjį panardinti į savo plaukus, sušildyt visa esybe.