Asta Stašaitytė: "Aš vėl įvykių sūkuryje"

Vilnietė, gimusi Klaipėdoje. Vilnius man labai brangus, čia sutikau savo žmogų, čia susikūrė mūsų šeima. O Klaipėdoje gavau visus pagrindus - darželis, mokykla, studijos, darbas televizijoje, teatras.

Kodėl anksčiau taip retai sugrįždavai į Klaipėdą?

Ne miestas mane traukia, o jame gyvenantys artimi žmonės: tėveliai, sesuo, draugės. Tačiau iki gimstant Emiliui atsirasdavo daugybę darbų, renginių, ir keliones į namus vis tekdavo atidėti. O Emilis viską pakoregavo taip, kad ir darbų, ir pramogų abu su Giedriumi atsisakome ir lekiame kur grynas oras.

Kaip suprantu, Emilis smarkiai pakoregavo ir tavo buvusią gana įtemptą darbotvarkę.

Darbo ritmą sūnus nedaug pakoregavo. Aš dar su didesniu entuziazmu kibau į naujus projektus, Emiliui gimus. Išmokau susikoncentruoti ir tas valandas, kada jis būna su aukle, skiriu įtemptam darbui ir taip susiplanuoju laiką, kad viską suspėčiau. Kol jis buvo dar visai mažiukas, dirbau namuose. O dabar palieku jį apie vienuoliktą, o jau apie penktą šeštą skubu namo.
Pramogas ir vakarėlius su draugais Emilis stipriai pakoregavo. Kai mus pakviečia pasilinksminti, su Giedriumi labai gerai pagalvojame, ar verta eiti. Dažniausiai atsisakome. Nors puikiai abu suprantame, kad negalime atsiriboti, kad pagaliau ir dėl savo darbo turime matyti, kaip kiti veda ir organizuoja renginius, bet nugali motinystė ir tėvystė ir visų vakarų karalius būna Emiliukas.
Ir pati tapau daug ramesnė. Nenoriu pasakyti, kad senstu, galbūt labiau tiktų žodis - subrendau. Esu ne kartą išgirdusi iš žmonių, kad pasidariau liūdna, labai pasikeičiau. Man tikrai nieko nėra, aš tik pasidariau ramesnė. Nebenoriu garsiai juoktis, lėkti, kvailioti. Man patinka dabartinė vidinė ramybė. Aš lygiai taip pat viskuo džiaugiuosi, kaip anksčiau, gal net labiau. Bet visada mintyse tiksi Emiliukas. Motinystė pakeičia moterį ir šventai tikiu - į gerąją pusę.

Mažai ką stebina žymių žmonių vedybos, jau nebestebina ir jų dažnos skyrybos. Ar esi rami dėl savo šeimos, juk abu su Giedriumi būnate tarp daugybės žmonių ir pagundų?

Mūsų santykiai su Giedriumi sklandūs ir paprasti. Nepridarome vienas kitam problemų. Gal dėl darbo pasiginčijame, susikimbame gindami idėjas. Mes daug kartu dirbame, turime savo uždarąją akcinę bendrovę, organizuojame renginius, kuriame televizinius projektus.
Žinau, kad "niekada nesakyk niekada". Mes turime nemažą draugų ratą ir galiu pasidžiaugti, kad visos šeimos yra tvirtos, turi vaikelius ir mes drauge puikiai leidžiame laiką. Žinau daug šeimų, kurios skiriasi, kur darosi daugybę negražių dalykų, bet manęs tai neliečia - jie ne mano artimi žmonės.
Daug su sava kompanija keliaujame, nesibodime viena kita taure vyno, šėlimu iki paryčių. Bet vyrauja šeimos, dueto kultas.

Ar nesunku būti mama?

Nesunku. Kartais pagalvoji, iš kur atsiranda tiek jėgų. Aš beveik dešimt mėnesių gyvenu be miego. Ir nebūdavo taip, kad dieną nusnūsčiau - dirbdavau. Motinystė - stebuklinga galia. Būdavo, paryčiais pajuntu mažą irzlumą ir jau pykteliu ant Emiliuko. Bet tik tai pajutusi, žadinu Giedrių ir perleidžiu sūnų jam. O kai budi Giedrius ir pajaučia nuovargį, budina mane.
Ir jeigu manęs kas šiandien paklaustų, ar pavargau, atsakyčiau - jokiu būdu. Noriu antro, trečio, ketvirto vaikelio. Tiek, kiek Dievas duos. Žinoma, bepigu man taip kalbėti, kai pinigėlių užtenka.

Asta, galėjai auginti Emilį ir nesukti galvos dėl pinigų. Kodėl išėjai į darbą?

Mes dirbame dėl malonumo. Emiliui buvo dvi savaitės, kai išėjau vesti renginį. Visai neturėjau plano tik pagimdžius imtis darbo. Ir kai man pasiūlė dalyvauti renginyje, pirma mintis buvo: "ne, Emiliukas dar toks mažas, kaip aš jį paliksiu". Bet viskas išėjo tarsi savaime. Pasirodo, aš galiu ir vaiką auginti, ir jausti malonumą dirbdama mėgstamą darbą. Supratau, kad nieko Emiliukui neatsitiks. Nėra lengva, bet viską suderinti labai pasistengus - įmanoma. Aš vėl įvykių sūkuryje, užsidirbu pinigėlių, nes visą laiką buvau savarankiška moteris, o kita vertus pabėgus kelioms valandoms, taip pasiilgstu vaiko. Grįžusi šimteriopai už išsiskyrimo valandas jam atsilyginu. O jeigu trinčiausi namuose, ir dar su tokiu charakteriu, netrukus būčiau puolusi į depresiją. O dabar pogimdyvinės depresijos man pavyko išvengti.

Laidoje "Šeštadienio rytas" žmonės pamatė tave liekną ir gražią, nors buvai tik ką pagimdžiusi vaikelį.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad visą nėštumą sportavau. Net gimdymo išvakarėse dar sugebėjau plaukioti baseine. Bet šiaip tai nepraktikuoju jokių dietų, jokių burtažodžių. Ar įmanoma papilnėti, kai vaikelis naktį prastai miega, o dieną laukia daugybė darbų. Štai toks visai paprastas receptas.
O valgiau labai daug, nes maitinau Emilį. Jis mano pienu sotus buvo iki dešimt mėnesių. Važiuodavome drauge į visus renginius, sūnus laukdavo užkulisiuose, kad atėjus laikui mama jį pamaitintų.

Ar skaudžiai reaguojate į vienas kito darbo nesėkmes?

Skaudžiai. Ypač kai žinau, kad Giedrius buvo suplanavęs vienaip, o išėjo priešingai. Tada skaudu, visada pagalvoju, kad geriau man taip nutiktų, o ne jam. Mes niekada vienas kito neliaupsiname, o stengiamės kalbėti apie klaidas, išanalizuojame jas.

Pažintis su Giedriumi Masalskiu - meilė iš pirmo žvilgsnio?

Oi ne. Iš pirmo žvilgsnio buvo tikra nemeilė. Mano įspūdis, pamačius Giedrių - liesas, jaunas, pasipūtęs "pacanas", ir dar vilnietis. Kas ten galėjo patikti? Jis yra iš tų žmonių, prie kurių reikia būti ilgai šalia, kad perprastum ir gerai pažintum.
Giedrius - strategas, atėjo į mano gyvenimą, kai man buvo sunku. Pabuvo drauge, išklausė, visur vedžiojo, kol drauge nuėjome į filmą. Tik tada aš atsitokėjau ir išpūtusi akis paklausiau: "kaip mes čia į kiną atėjome - kaip draugai?" O Giedrius gudriai atsakė, kad jau ne kaip draugai. Taip ir prasidėjo mūsų gražūs santykiai.

Kieno genus paveldėjo mažasis Emilis?

Išvaizdą - Giedriaus, o charakteris gal labiau mano. Šiaip smagus vyrukas, šypsosi visą dieną, patenkintas, mylimas ir lepinamas visų.

Drauge su kitomis moterimis įrašėte lopšinių kasetę. Tai gal kada tave išvysime ir dainininkės amplua?

Oi, tikrai ne. Aš ne dainininkė, deja, nors norėčiau...