Asta Stašaitytė - Masalskienė: "Apie Klaipėdą - be nostalgijos"

(Juokiasi) Gali būti... Aš juk labai anksti karjerą pradėjau, ko gero, jau išsilaksčiau. Jei ir pavyktų koks projektas - apsidžiaugčiau, žinau tą televizinį adrenaliną ir kaifą. Bet galiu pasakyti, kad mane labai "veža" ir dabartinė... na, tai nėra ramybė, mes dirbame kaip kvailiai, bet man patinka daryti ką kita, drybsoti lovoje ir "žiauriai" lazdavoti viską, kas vyksta televizijoje.

- O ar nepasiilgote Klai...

Va, va, vėl tas klausimas. Nėra jokios nostalgijos! Kaip tik vakar kalbėjomės su Giedriumi apie visokius senus laikus, nostalgiją, bla bla. Nusprendėme, kad viso to nėra, geriausia yra tai, ką turime šiandien ir tai yra tiesa. Visai praeičiai, karjeros pradžiai, studijų draugams jaučiu tik pagarbą ir paisymą, kad tai buvo, padėjo susiformuoti man tokiai, kokia esu dabar.
Klaipėda - labai žavus miestas, bet nereikia statyti iš miesto kulto ir svaigti, kad už uostamiestį nei Londonas nei Paryžius, vaje, o tuo labiau - toks Vilnius geresni. Yra tarsi nerašytas susitarimas jokiu būdu nesakyti, kad nepasiilgau Klaipėdos, juk jos pasiilgsta visi. Nereikia taip kalbėti. Tokios mintys gimdo net kažkokį priešiškumą...
Reikia būti miesto patriotais, tik nepaverskime to sekta.
Beje, Jūros šventėje nebuvau, nes pilvas ant nosies lipo. Tačiau buvau pakviesta ir man tikrai džiugu, jog žmonės prisimena, kviečia. Mano šaknys - Klaipėdoje ir, be abejo, aš atstovauju Klaipėdą. Tie vėjai mane tokią, išsidraikiusiais plaukais, suformavo. Savo įvaizdžio, ko gero, nenusikratysiu, visiems liksiu tokia: "nesišukavusi", garsiai besijuokianti ir kalbanti, ką noriu klaipėdietė.
Visgi yra dalelė praeities, kurią mintimis čiulpiu prieš miegą, prisiminimus kaip ledinuką vartalioju burnoje. Tai - teatras. Tiksliau, Alvydo Vizgirdos studija, gastrolės. Dėl šio periodo galiu pabūti bobute ir padūsauti: "Ach, tai buvo laikai..." Tai buvo nuostabi kompanija, plius gastrolės buvo turiningos, juk važinėdavome ne tik paūžti ir paūliavoti, bet ir vaidinti.
Taigi, tik šį periodą norėčiau išskirti iš gyvenimo Klaipėdoje etapo.

- O į kokius personažus persikūnidavote?

Į kekšę Raisą, kuri apimta aistros priepuolio grauždavo stiklines. Konrado Valenrodo verkiančią Aldoną, savo mylimajam laiškus rašančią Solveigą, storą piktą pamotę, žmoną, kuriai iš po sijono kyšo meilužio galva. Na, bet vaidinau daugiau nei dešimt metų, visų vaidmenų staigiai neišvardinčiau.
Tai buvo gyvenimo būdas, gastrolės autobusu, avarijos Lenkijoje, nuostabūs festivaliai, diskusijos su režisieriumi - pagrindinė režisūros ir vaidybos mokykla. Važinėdavome tokiu geltonu apvalintais galais autobusiuku "PAZ", kurio vairuotojas - Kazimieras. Dar dabar jį prisimenu, toks juokingas ir geras diedukas.
Apskritai, aš taip toli nukeliauju, prisimindama praeitį! Išgyvenu ir tai, kaip man kita aktorė Liuda atversdavo knygutę ir sakydavo: "Besk pirštu, išbursiu tau ateitį". O dar Lenkijos miškuose virdavome arbatą...
Be teatro svarbus etapas buvo, žinoma, ir laida "Viskas!". Kaip minėjau, šiam periodui teikiu didelę reikšmę, juk tai įtakojo mano tolimesnę karjerą televizijoje. Studijos Klaipėdos konservatorijoje išmokė daryti renginius ir tai tapo mano šeimos verslu.
Beje, Klaipėdoje išgyvenau pirmąją (žinoma, nelaimingą) meilę, kuri leido suprasti ko išties ieškau. Žodžiu, uostamiestyje aš susiformavau. Ir esu jai labai dėkinga, nes šiandien esu patenkinta savimi.

- Kaip klaipėdietė pradžioje jautėsi Vilniuje?

Į Vilnių atsikrausčiusi ilgėjausi net savo batų taisyklos, čia nebuvo ir maršrutinių autobusiukų, kuriais galima pervažiuoti visą miestą. Buvo labai sunku. Miestas - per didelis. Buitį reikia užgyventi, patirtis auga, o kai atsikraustai į naują miestą... Pamenu, batus kalti kartą vežiau per visą sostinę, nes nežinojau batų taisyklos šalia namų.
Beje, uostamiestyje dvasinio komforto nebuvo. Vilniuje draugai muzikantai be žurnalistai labai mielai ir svetingai priėmė, kokius metus laiko "baliavojome"... Po to supratau, kad ir čia "chebra" gyvena ir ne visada ūliavoja. Bet dabar man ir sostinė atrodo maža.
Klaipėdiečiai - "žiauriai" atsipalaidavę, lyginant su vilniečiais, kurie yra konservatyvūs, dažnai pasipūtę, su "poza". Ir nesu kvailė, kuri susirgo vilnietišku snobizmu, bet kviečiu nebūti snobais savo miesto atžvilgiu. Jei mes būsime kuklūs ir pasakysime: "Tikrai, jums patiko mūsų miestas? Ačiū!" - atrodysime kur kas žavesni. O dabar dažnai tenka girdėti: "A, taip, žinau, Klaipėda visiems patinka". Būkime koketiškesni.

- Kaip šeimyninis gyvenimas?

Pas mus nėra tokio šeimyninio gyvenimo, kai buitis yra varginanti, atsisakoma draugų. O vestuvės buvo skirtos mūsų tėveliams ir vaikams, kuriuos mes norėjome pradėti. Kas žino, gal ateityje vėl bus madinga, kad vaikas turi gimti santuokoje?
Mes abu svajojame kartu pasenti, tad ką mums reiškė susituokti? Beje, net trejetą metų slėpėme savo santykius, tad reikėjo kokio nors atsparos taško.
Paskelbus apie vestuves teko atsiprašinėti draugų, mat net ir patys artimiausieji nežinojo, kad mes - drauge. Pamenu, kaip viena draugė tuo metu, kai žiniasklaida sproginėjo nuo pranešimų apie Giedriaus Masalskio ir Astos Stašaitytės meilės romaną, priėjo, ėmė juokdamasi rodyti straipsnius ir sakė: "Įsivaizduoji, na ir nesąmones rašo, neva, jūs draugaujate". O mes susikibę už rankų vaikščiojome jau kone treji metai... diena po dienos...