Asta ir Rimas Šiauliai: "Pas mus nekalbadienių nebūna..."

"Susipažinome draugų vestuvėse, Asta man krito į akį dar autobusu riedant į puotą, ir man teko pamiršt savo pamergę", - prisimena Rimas.

"Aš ramesnė, jis - įsiplieskiantis, ir turbūt traukia tie priešingi poliai, kitoniškumas. Kol vaikštinėjome prie jūros, tikrai neįsivaizdavau, kad svajonė augint tris vaikus su kaupu išsipildys", - šypsosi 35 metų moteris.

Ir pačiai sunku patikėti, kad neėmusi motinystės atostogų, augindama jau tris vaikus, Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigs teologijos studijas, gaus bakalauro laipsnį. "Mane palaikė ir padėjo visa giminė, o diplomo gavimo iškilmėse dalyvavo ir vaikai, ir mūsų su vyru tėvai." Dabar sunku ir suvokti, iš kur sėmėsi jėgų naktimis krimsti mokslus ir keisti vystyklus, slaugyti susirgusius mažylius. Juk vyras po pusmetį ar devynetą mėnesių praleisdavo jūroje. Nuplaukė net iki Naujosios Zelandijos, aplankė aibę šalių, bet širdis ilgėjosi žmonos ir vaikų. Grįžęs puldavo skalbti, išmoko ruošti valgį, kepti pyragus, o šiandie virtuvėje šefas - Martynukas. "Taupus vaikis. Pareinam - puodas uždengtas rankšluosčiu, kad neatauštų obuolienė, išvirta iš papuvusių krituolių, kad neprapultų", - juokiasi tėtis.

"Simą ir Karoliną viena gimdžiau, nes anuomet vyrams dar buvo leista tik mindžikuoti už durų, o paskui ir vyras dalyvaudavo, mane drąsino. Ir, rodos, labiau už mane pavargdavo, - sako Asta, visus kūdikėlius maitinusi savo pienu. - Mažuosius maitinau trumpiau, važiuodama laikyt egzaminų, palikdavau krikštamotei, o va Luką maitinau iki dvejų metų, moterėlės bažnyčioje netverdavo juoku, kai vaikas per mišias lįsdavo man po nertiniu", - juokiasi moteris. Prisipažįsta, kad septintasis kūdikis - "netyčiukas", staigmena, nepaisant natūralaus šeimos planavimo. Bet dabar jis be galo laukiamas.

Kai ant ausų stovėjo

"Džiaugiuosi, kad vaikai sveiki, gerai mokosi (mes su vyru padedame tik anglų ir rusų kalbų namų darbus ruošti), ir man svarbu atiduoti jiems, ką šiandie turiu geriausia. Vaikus auklėjame ne tuo, ką kalbame ir darome, bet kas esame iš tikrųjų. Didelių svajonių nekuriu, nes jos greit supliūkšta. Kaip vienas kunigas sakė, Dievas yra pokštininkas, mėgsta linksmintis sugriaudamas mūsų planus, tai, ką sukūrei, kas nusistovėję ,- sako Asta. - Kai savim pasirūpini ir save myli, tai ir vaikai išmoksta save mylėti ir globoti kitus. Jei nerūpėtų daryti tai, ką sugebi, kokį pavyzdį rodytum vaikams?"

Asta prisipažįsta, kad po įdomių filosofijos, psichologijos ir anglų kalbos studijų buvo tiesiog išsiilgusi atostogų, tačiau neatsisakė pasiūlymo dirbti katalikiškoje mokykloje. "Per pamokas neužtekdavo įsijautimo, turėjai būti aktorius, ant ausų atsistoti, kad tik jiems būtų įdomu. Vaikai labai greit pajunta, jei pats negyveni tuo, apie ką kalbi."

Po pamokų Asta jausdavosi išsunkta. Profesinėje mokykloje, kur irgi turėjo pareigų, sakė, kur kas lengviau buvo mokyti vaikinus anglų kalbos. Šiandie ji dirba Telšių vyskupijai priklausančiame Klaipėdos miesto šeimos centre. Skaito psichologinio pobūdžio paskaitas jauniems žmonėms, sužadėtiniams, kurie ruošiasi Santuokos sakramentui, teikia paramą išsiskyrusioms moterims bei vadovauja Motinos ir vaiko grupei. "Moterys ateina su vaikais, šie žaidžia, o mes, gurkšnodamos arbatą, šnekučiuojamės, dalijamės patyrimais."

Dėl šeimos metė jūrą

"Manęs klausia, kaip po tiek gimdymų nestorėju, nesuvargusi, bet kai vyras myli žmoną, ji visuomet išliks graži", - sako moteris.

Jiedu savaitgaliais dviese kaip paaugliai ištrūksta į kiną, prie jūros ar kavinukėn - atotrūkis, sako, suteikia kantrybės ir neleidžia įsivelti rutinon. "Kad ir kaip vienas kitą myli, konfliktų, žiežirbų neišvengsi. Bet pas mus nebūna nekalbadienių", - įsiterpia Rimas. Jis prisimena, koks kritiškas žmonai buvo pirmaisiais bendro gyvenimo metais: leisdavęs sau prie draugų replikuoti, jei kas nepatiko, "papokštauti", bet Asta nenutylėdavo, jei vyro sąmojis ją užgaudavo.

"Mes, vyrai, paprasčiausiai nematome, kiek darbų per dieną aprėpia žmona. O ką parodyt - tarsi nėra. Kai vakarėlyje kuri moteris prisistato esanti ekonomistė, sekretorė, psichologė, kitai lyg gėda pasakyti, kad ji "tik mama". Kai pats "įėjau" į tą tėvo vaidmenį, supratau, kad motinystė yra darbas, už kurį reiktų mokėti gerą algą. Po penkiolikos jūreivystės metų jau pusmetis esu namie, dirbu krante. Nors sukirba tas klajonių kirminėlis (juk išmaišyti visi žemynai), šeimos ilgesys padėjo tašką. Vaikai tėvą pažins", - šypsosi Rimas.

Šeima turi nuosavą autobusiuką kelionėms į kaimą, bet smagu ir penketo dviračių karavanui lėkti pažvejot, mažuosius pasirišus krepšiuose. "Kažkada su žmona lankėmės Austrijoje, ir dabar Kalėdoms norėtume palėkt į kalnus, bet kai ji tokioj padėty, nedrįstu prašyti", - sako vyras.

Kas ta meilė?

"Mūsų šeimos tvirtas pamatas iš tikrųjų yra tikėjimas. Tai suartina, atsiranda daugiau atlaidumo, mažiau egoizmo.

Meilė ir įsimylėjimas skiriasi: kai įsimyli, žiūri, kad pas tave ateitų per pūgą ir vėtrą, kad neštų gėlių, dovanų, apgaubtų dėmesiu... O meilė jau yra darbas, ne vien jausmai. Valios pastangų reikia, kad pajustum, ką kitas mėgsta, ką gero jam duoti. Turi mokėti kurstyti tą ugnelę - švelniu prisilietimu, kantrybe išklausyti", - kalba Asta.

"Gal meilė yra susijungimas... Man jos trūktų kaip rankos, ji tapo mano kūno dalimi, - antrina Rimas. - Visada atsiras jaunesnių, gražesnių, bet man jos nerūpi. Yra dvasinis dviejų žmonių ryšys, biolaukas, ir man sunku įsivaizduot, kad žmonės išsiskiria kartu pragyvenę dvidešimt metų, atrodo, jau suaugę kaip monolitas. Nevalia nuryti nuoskaudų, visada reikia kalbėtis, per pusryčius ir vakarienę, o ne pakilt nuo stalo nebaigus šlamšt sumuštinio. Ir kuo mažiau kritikuoti vienam kitą."

Rimas prasitarė, kad jo moteris jam visada išlieka paslaptis, neištyrinėtas žemynas. "O žinai kodėl? Kai Dievas kūrė Ievą iš Adomo šonkaulio, šis pramiegojo moters sukūrimą, todėl jam ir liko daug paslapčių", - juokiasi Asta. Paklausus, kokią didžiausią dovaną gavo iš savo vyro, įsikiša Rimas: "Melas Gibsonas, paklaustas, kokias dovanas mėgsta teikti savo žmonai, atsakė: "Vaikus!" Jis irgi turi jų septynis."

Ar norėtų, kad žmona sėdėtų namie? Jis ją labai dažnai mato namuose. Jeigu Asta nori važiuot tobulintis į kokius seminarus - tegu važiuoja. Tuomet lopšines dainuoja močiutė, kuri kartais priekaištauja marčiai, kad ši turėtų būti griežtesnė savo atžaloms. Grįžusiam iš darbo tėčiui nelabai pavyksta pasnausti, net jeigu žmona namie; mažieji lipa ant galvos, triūbija į ausis. Nieko nepadarysi. O dar Lukas parsitempia namo didžiulį vorą, driežą ar bent jau slieką. Gal gamtos kampelis ir praturtės, kai šeima turės savo namą...

Pasmalsavau, ar kai laukiasi, Asta turi kokių ypatingų kaprizų. "Kai užsigeidžia picos su pievagrybiais - jau žinau, kad nėštumo testas teigiamas", - šypsosi Rimas. O paskui žmona sukdamasi per darbus ir užsimiršta solidžią madonišką laikyseną. Ypač kai įninka groti pianinu ar piešt drauge su vaikais.

Nežinau, kaip mažiams, o man labiausiai patiko Astos pastelė su geraširdžiu spalvotu drambliu, kuris ir didelę naštą pakelia, ir iškeltu straubliu trimituoja gyvenimo džiaugsmą.