"Aš esu Malinauskas, ir tuo viskas pasakyta"

Dailininko studijoje pro aštuntojo aukšto langą vėrėsi nuostabus vaizdas: uostas, marios ir Kuršių nerija. Pasiūlė krėslą, kuriame yra sėdėję prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, Nepriklausomybės akto signataras, Klaipėdos universiteto garbės daktaras Bronius Lubys. Ąžuolinį sostą menininkas padarė iš horeljefo "Kuršiai", kabėjusio ant pastato priešais "Bilduką", kurį naujieji namo savininkai negailestingai nuplėšė. Menininkas net įsiamžino barbariško vaizdelio fone, vaizduodamas, kad rauda.

Jaukiame studijos chaose, kur yra visko, pradedant moterų aktais, baigiant kurėnų modeliais ir "smūtkeliais", išsiskyrė Pr. Domšaičio galerijoje rudenį vyksiančiai parodai tapomos milžiniškos drobės. Bet ilgiau pasižvalgęs, žvilgsniu apsistoji ties drobe, kur užpustytas Karvaičių kaimas, tikrai gyvenę žvejai, kurių prūsiškos pavardės įrašytos į istoriją, paveikslas su Salaspilio jūrų mūšiu Rygos įlankoje, kai švedus sumušė lietuviai, kurie šiaip labai karingi nebuvo.

Kokie šio žemės rojaus nuraškyti obuoliai skalsiausi, ką džiaugiatės nuveikęs?

Užaugintais vaikais, neatsitraukiant nuo kūrybos. Kad tokių metų dar galiu ateiti, su malonumu dirbti ir iš to valgyti duoną su sviestu. Tai yra didelis dalykas. Kiekvieno gyvenimas kitaip slenka, negaliu skųstis ir vyti Dievo į medį, kad netapau biznieriumi nei prezidentu, milijonų nesusikroviau, bet su jais gyvenimais nesikeisčiau. Dūšią glosto, kad kur nuėjęs pas žmogų matau savo darbus; ne veltui gyvenau. Atidaviau duoklę savo kraštui. Tapiau rašytoją Evę Simonaitytę iš natūros - jaunas drebėdamas važiuodavau į Priekulę, paskui susidraugavome, jau vaišindavo kafija mane. Ir padariau nedidelį jos portretą, o paskui jį perdirbau su jos knygų veikėjais - Pikčiurniene, Urte, Šimoniu, tas darbas kabo jos vardo bibliotekoje. Esu keturvėjininką Salį Šemerį iš natūros piešęs, kapitoną Vytą Šilerį. Donelaičio portretą padovanojau savo mokyklai, kurią prieš 55 metus baigiau, o šiemet jai suėjo 90 metų. Nemažai esu nutapęs Klaipėdos dramos teatro aktorių portretų dar sovietų laikais: režisierių Povilą Gaidį, aktorių Vytautą Kanclerį. Nupaišiau nemažai šviesuomenės, kol dar jie buvo jauni, ir pats kibirkščiavau energija.

" Mane vis dar maitina jūra - visada įdomi, visada kitokia, aš jau ją pažįstu, ji manęs neatstumia."

O ko gailitės nepadaręs?

Kažin ar ko gailiuosi. Žinoma, jeigu jaunas gyvenčiau dabar, su šiuolaikiniu mąstymu, gal kažką pakeisčiau, ir nemažai. Bet jeigu pakeisčiau, tai ar aš būčiau Malinauskas? Jeigu būčiau vienuolyno celėj užsidaręs, jei gyvenimas nebūtų buvęs išdykęs, jei mano tėvas nebūtų atvykęs iš Radvilų miesto ir sutikęs mamą per pirmąją Jūros šventę... Bet iš to susiklostė mano gyvenimas, įvykiai buvo - praėjo, bet tai formavo mano kūrybą.

Manau, ir knygos, kurios jūsų studijoje nebetelpa.

Šiuo metu jau skaitau nedaug, visko neperskaitysi: Džekas Londonas, Žorž Sand, Gi de Mopasanas. Daugiausia skaitau apie Lietuvos praeitį, į nieką nekeisčiau Maironio, Brazdžionio, Miškinio, Marcinkevičiaus. Skaitydamas jų kūrybą, pasiklausydamas gerų skaitovų, jaučiu žemę, kuri mane išaugino. Aš nedeginau kvailių laužuose nei Mieželaičio, nei Baltušio, nei Nėries. Ilgai nenurimstu, kai matau smurtą, neteisybę, melą.

Ar esate sunkaus charakterio? Ar žmonai buvo lengva jus ištverti?

Nesu vienišius ir niekada nebuvau, tik stovėdamas prie molberto noriu būti vienas. Turiu daug draugų, bičiulių, bendraminčių - tai turtas, kurį vertinu, branginu ir kurio neįsigysi kada panorėjęs. Šeima - mano kūno dalis, ir jeigu jai skauda - skauda ir man. Nedvejodamas padarysiu viską, kad jie džiaugtųsi, nes gyvenimas - tik vienas. Kai buvau penkiasdešimties metų, jauna daktarė Neringa surado mane ir padovanojo du sūnus.

Jūsų sūnūs taip pat yra menininkai?

Turiu pirmagimę dukrą. Vyriausias sūnus baigė keturis skulptūros kursus Dailės akademijoje, ir du Klaipėdoje - dizaino. Antrasis yra vadybininkas. Na, o mažasis, kuriam šiemet sukako 22 metai, baigia trečią dizaino kursą. Jis turėjo būti Kristijonas, bet gimė per Povilines. Nuėjau į ligoninę pasiimti Povilo ir klausiu: "O kur šventas Petras?" Bet šio nedavė, žodžiu, mažai padirbėjau.

Kokie bohemiško gyvenimo nuotykiai?

To negaliu pasakoti, dar mano bendražygiai yra gyvi. Mes per daug sau leisti negalėjome, nors nebuvome ubagai. Kadaise mane reikėjo porą kartų užnešti namo, bet dabar, kai ant stalo yra rinktinių gėrimų, išgeriame tik dėl smagumo.

Nepatinka draugai, kurie susipykę su humoru arba kurių filosofavimas greit atsiremia į politiką, nes aš jos nemėgstu. Geriau - linksmi prisiminimai apie praeitį. Su kaligrafu Algiu Kliševičiumi buvome geri draugai, jis suprato humorą, visiems padėjo, ir per tą bėgimą nubėgo į dangų. Jo likimas buvo tragiškas: neteko dukros, žmonos, bet neišsiduodavo, išgyveno viduje. Gerbiau Vidą Pinkevičių už darbštumą, jis išėjo anapus iš mūsų mokyklos. Juozas Vosylius yra bendramintis, su kuriuo viskuo galiu dalintis. Jei matydavai, kad žmogui reikia padėti - nors persiplėšk, turėjai tai padaryti.

Bet jūsų paveiksluose yra gražių nuogalių. Kaip surasdavote pozuotojų?

Jūs nebuvote mano 70-mečio parodoje "Paskutinis klyksmas": ten buvo mano autoportretas su žuvėdros apdergtu petimi ir jauna graži pana pajūry. Kokia problema surasti pozuotojų jaunystėje - nejuokinkit. Ta panelė dabar jau yra amžiuje, jai įdomu parodyti paveikslą vaikams ir anūkams, kad tie sakytų: "O, kokia buvo mūsų bobulė!"

Aš ne pornografiją darau, tai yra menininko matymas. Fotografas pripleškina šimtus kadrų - aš turiu tik vieną. Ir aš turiu pajusti žmogaus sielą, ilgai į jį žiūrėti, būti, pažinti. Jeigu panelė nori būti graži, be raukšlelės, teeinie į ateljė.

Jūs su bičiuliais dar Alfonso Žalio laikais įsteigėte vaikų dailės mokyklą, dabar ji vadinasi Adomo Brako vardu. Ar ir anuomet jautėtės laisvi menininkai?

1969 m. paskyrė pirmuoju direktoriumi, ir juo išbuvau dešimt metų. O paskui, kai pradėjo mano jūromis domėtis, mečiau darbą. Pripirkau šampano...

Su mokiniais kalbėjomės laisvai - pagal galimybes, juk nenorėjau papulti į kalėjimą. Mokytojai suvažiavo iš mano paties instituto, tai jų negalėjau labai spausti. Kolegos privertė mane dirbti, nes rengė parodas ir aš negalėjau būti už juos mažesnis. Vis kyli, kyli po truputėlį.

Dabar pasakyčiau jauniems: užtenka būti elgetomis, bet linkiu dvidešimtmečiams turėti tiek proto, kiek turi pinigų.

Šimtuose paveikslų tarsi girdi jūros vargonus gaudžiant. Kaip neišsemiat tos jūros ir pats neišsisemiat?

Tai yra šventas malonumas. Baltuška buvo pasiėmęs mane į laivą per NATO manevrus. Ką rasit geresnio už jūrą? Klaipėda būtų darbininkų miestelis. Kai saulutė šviečia, nevažiuoju prie jūros, manoji - audringa, kuri įpučia į smegenis gaivos, aš jai meldžiuosi. Dirbtuvėje tapau, bet nueiti prie pulsuojančios jūros, pagauti nuotaiką - būtina. Kol kas šalyje man ant kulnų nelabai lipa, aišku, dar kiti darys jūrą, bet ne taip, kaip Malinauskas. Pagauti jūros dvasią sunku. Girdėjau, kad mano paveikslai įkvepia rašyti eiles, refleksuoti ar relaksuoti.

Ką dar norėtumėte patirti, gal ko nespėjote?

Čia ne man tas klausimas. Aš pajutau tą nemalonų momentą, kai turėjau sau prisipažinti, kad to, ką buvau sumanęs padaryti, jau nebepadarysiu. Praėjo tas laikas, energija ir pasaulis pasikeitė. Buvau prigalvojęs dar didelių kompozicijų apie Klaipėdą, nepadarei tuo momentu - praėjo. O dabar žinau, kad dar kokios paklydusios avelės portretą padarysiu, bet mane vis dar maitina jūra - visada įdomi, visada kitokia, aš jau ją pažįstu, ji manęs neatstumia. Visi mano draugai myli gamtą, joje pasijaučiam kaip žmonės.

Kokią tiesą sau atradote sulaukęs gyvenimo brandos?

Kol esi jaunas, atrodo, kad viskas taip ir turi būti, amžinai gyvensi. Nesupranti, kad gyvenime nėra atsitiktinumų, mažų detalių. Kokia graži ta maža žemelė, nesuskaičiuosi, kiek augalų ant jos auga, gyvūnų, o nuo jų ir mes priklausom. Žmonės ją niekina, išnaudoja vien todėl, kad gyventų geriau, o viskas ateina iš žemės: naftą siurbia kaip kraują, syvus - vieną kartą tai pasibaigs. Nėr kada susimąstyti, reikia vaikus, anūkus aprūpinti, ir pačiam nebėra kada gyventi, kai jau viską turi. Politika, karai - Dieve mano, koks niekalas; užteko vienam ugnikalniui išsiveržti - visoj Europoj lėktuvai nebeskrenda, o tokia technika... Prieš gamtą nieko nepadarysi.

"Kai akis perkūnai užpila bangom, rankos pataikūnės prakalba spalvom. Drobėj siaučia jūra, užpila krantus, lyg patėvis žiūri perskeltas dangus", - kartais jaunatviškas Edvardas Malinauskas prabyla eilėmis.