Artūras Kozlovskis: "Už pergalę 2009-ųjų koridoje!"

"Kaip ir žmonės, kiti gyvūnai taip pat skiriasi vienas nuo kito savo gyvensena, mąstysena, jausmais ir būdo savybėmis", - sakė ekologinio ūkio šeimininkas Vidmantas Jonika, su Škotijos kalnyno jaučiais auginantis ir legendinius Pietų Prancūzijos Aubrac veislės jaučius, kurių genealoginio medžio šaknys - 1840-ieji, Napoleono pergalių metai, nors veislės atranka prasidėjo XVII a. veisiant juos Aubrac vienuolyno vienuoliams.

Ir šiandien atspari atšiauriam klimatui jaučių padermė ganosi Prancūzijos kalnuose, pusantro kilometro virš jūros lygio.

Atrinkti geriausieji iš geriausių reproduktoriai, jie yra darbingi ir puikaus temperamento. Tačiau šiems jaučiams reikia daug erdvės ir laisvės; kad iš laukinio padaro naminiu paverstas gyvulys "nestresuotų", būtų jaukus.

Todėl, pašaukti vardu, besiganantys laukuose jaučiai atrisnoja pas šeimininką.

Ganosi jie bandoje, kaip ir elniai, ir ne jaučiai, o karvės yra žvalgės, ir signalizuoja, kai artinasi pašalietis, ratu apsupdamos veršelius. Visiškas matriarchatas: jautriosios karvės yra ir bandos vedlės, o jaučiai - savanaudiškesni, laikosi išdidžiai, kas sau.

Įspūdingas reginys, kai ant Žemaitijos kalvų ganosi 300 milžiniškų jaučių banda - pranoksta didingiausias operos dekoracijas...

Gegužės pradžioje jaučiai įleidžiami aptvaran su 30-50 karvių, ir du mėnesius atsiduoda aistrų koridai... Kartą ūkininkas padarė eksperimentą, ir, norėdamas išsiaiškinti, kuris jautis pajėgesnis, į aptvarą paleido jų porą - artimiausius du mėnesius jaučiai neveikė nieko kita, tik kovėsi. Žiauriai sublogo, išseko, ir žmogus niekada nebetrukdė jiems užsiimti pagrindiniu tikslu - giminės pratęsimu...

Akistata su minotauru

Solistas Artūras Kozlovskis, prisipažinęs, kad myli gyvūnus, tačiau labai bijo gaidžių ir jaučių, o koridą pripažįstantis tik operos scenoje, išbandė drąsą, stodamas prieš romų ir galantišką "prancūzą", vardu Bočius.

Atidarius vartus, labiau į minotaurą, nei į bulių panašus Bočius vos ne šuoliais pasileido pasitikti toreadoro...

Pergalė priklausė dainininkui: šaltu krauju ir nervais jam pavyko sutramdyti jautį ir net paglostyti tarpuragę... Kokių pranašumų dar turi mūsų toreadoras prieš bulių gyvenimo koridoje, ir mėginome išsiaiškinti.

"Kiekvienas vaidmuo - iššūkis"

"Jeigu kaskart nejauti jaudulio ir streso - verčiau neik į sceną, - sako ponas Artūras. - Solistas turi būti užsispyręs, labai ambicingas, ištvermingas kaip bulius ir turėt smegenų, raumenų ir jausmų", - juokėsi. Artūras yra pragmatikas ir stebuklais netiki. Kai lankėsi Sirakūzų katedroje, kur yra stebuklingas verkiančios Madonos paveikslas, ji ėmė ir nustojo verkusi...

Dar solistui reikia fenomenalios atminties; pradėjus traukti dvejus metus nedainuotą ariją, atgimsta melodija, tekstas net svetima kalba. Galbūt Artūrui padeda ir prigimties duotybė: turi gruzinų ir žydų kraujo, be to, jo močiutė skambino liutnia ir dainavo, nuo vaikystės su mama berniukas traukė romansus ir arijas. "Be to, Gruzijoje visi dainuoja", - sakė, prisiminęs vaikystę, kai pažadindavo temperamentingų kaimynų diskusijos apie... orą.

Buvo vaidmuo, kuriam priešinosi solisto prigimtis - "Paryžiaus katedros" fanatiško, niekšingo, ištvirkusio kunigo, išnaudojusio kuprių Kvazimodą ir čigonaitę Esmeraldą. "Kai prisijaukinau nekenčiamą vaidmenį, pamilau jį labiau už kitus, ir sėkmingai persikūnijau", - sakė.

"Kaifą" ir triumfą scenoje jaučia tada, kai pavyksta atrasti vaidmeny aukso gyslą, kai nebegalvoja apie tekstą - ištirspsta giesmėje. Tuomet ir savyje atranda iki tol nepastebėtus dalykus, žmogiškas savybes, kurių nė neįtarė turįs.

Na, o Bizė operoje "Karmen" Artūras jaučiasi arogantiškas ir aistringas mačo, smuklėje besigiriąs toreadoro pergalėmis. "Operą arba pamilsti iš pirmo karto, arba jau niekada. Ten yra labai graži muzika, kurios dabar niekas nekuria. Vyrauja negyva, sintetinė, kompiuterinė muzika", - sakė solistas, išbandęs darbą radijo gamykloje ir siuvykloje, dainavęs bažnyčios choruose, kol supratęs, jog negalėtų gyventi be tikrojo pašaukimo.

Kai žiūrovai iškrinta iš juoko

"Kartą išbėgu padainuot kupletų, kuriuos dainavęs daugybę kartų, pirma frazė, ir... visiška amnezija, lyg juostai trūkus. Dirigentas žiūri į mane kvadratinėm akim, atsisuku į chorą - visi išsižioję... Taip ir išdainavau visą kupletą: "Lia, lia, lia..."

"Esu nedidelio ūgio, tad per pirmąjį mano gyvenime spektaklį Kauno muzikiniame teatre režisierius pavedė į sceną įvažiuot butaforiniu automobiliu, įvežti primadoną. Toji išlipa - o aš atgal turiu išvažiuot, bet pedalų paspaust nesusivokiu, tad išeinu savo kojomis - salė miršta, raitosi iš juoko. Pasirodo, matėsi iki kelių išlindusios mano kojos - baltos kojinės, dryžuoti batai..."

"Būna tragedija, kai artistus suima juokas - iš kokios kolegos grimasos ar frazės. Kramtai lūpas ir liežuvį, dūsti. Tai gerai, jeigu partneriai patyrę: juk orkestras nelaukia kaip tas traukinys, kol pradėsi dainuoti atgavęs kvapą. O juk kartais šešiese turi dainuot greitakalbe, ir čia, kitaip nei dramos teatro aktorius, negali stabtelti, sureikšminti žodžio.

Kartą nuo dekoracijų iš 2 metrų aukščio nukrito kolega, susilaužė ranką, žiūrovai jo gal net nematė, bet išgirdo triaukštį spontanišką keiksmažodį...

Buvo žiauriai juokinga spektaklio metu, kai buvo nuostabi scenografija, visiškai viskas juoda, ir tame fone pasirodo solistė - baltu nuotakos apdaru. Žengia ji galingais aukštakulniais, klupteli, išsilaiko - ir scenoje smygso du smailūs "kablukai", nutvieksti galingų prožektorių. Ta, pasistiepusi ant pirštų galų, išsirietus dainuoja, nežmoniškomis pastangomis tvardydamasi, o publika klykia iš juoko...

O kartais tampi toks sentimentalus, jog mintys klaidžioja, jausmai painiojasi, nebegali susikaupti - visiškai atsijungi. Tokiais atvejais ir susimąstai: "Ir kas mane nešė į tą galerą?" Bet mane yra nuraminęs maestro V. Noreika: "Ko tu garinies? Juk esi tik žmogus, o jie klysta". Nuo to laiko į viską žiūriu filosofiškai", - prisipažįsta solistas.

Kai užkaista gerklė ir širdis

Būna, kad publika pasitaiko ledinė arba per koncertą skamba mobilieji, arba žiūrovai svaido replikas (dar gerai, kad ne žalius kiaušinius ar supuvusius pomidorus).

Kartą, kai du tariami mylimieji, laikydamiesi už rankučių, traukė savo ariją, kažkuris klausytojas iš "galiorkos" kad užriaumos: "Na, bučiuok pagaliau ją, bučiuok!" Po tokių patyrimų artistą gelbsti tik pasakos suaugusiems - fantastiniai romanai.

Baisiausia, kas gali nutikt - tai netekti savojo instrumento. Todėl prieš spektaklius, kad ir kokią įtampą jaustų, nevilgo gomurio nei balso stygų brendžiuku: pačiulpia imbierinių saldainiukų, o dar geriau - praryja ledo gabalėlį.

"Kai dainuoji, stygos įkaista kaip žaizdre geležis, išeitum į šaltą orą, - beregint virstum gulbe nebyle", - juokiasi. Kartą prieš premjerą prisikirto cepelinų, - visą spektaklį keikė save, sielai it šapeliui velkant apsunkusį neklusnų kūną.

Namuose solisto laukia dvi muzikalios dukrelės: Rugilė Barbora ir Akvilė Marija. Artūro žmona Gitana Lapinskaitė, buvusi studijų draugė, Kauno muzikos ansamblio "Ainiai" solistė, yra palankiausia ir tiksliausia solisto kritikė. Vylingiausia, plėšriausia ir labiausiai gundanti, fatališkiems vaidmenims sukurta partnerė jos nepranoks.

"Manau, kad karšti jausmai, kurie liejasi scenoje, nėra tokie tvarūs - kaip paprastų mirtingųjų meilė. Jeigu ji tau Dievo duota - visos sėkmingos gyvenimo koridos pergalė. Todėl namuose nerepetuoju, nes jau ir taip nuo begalinių kalėdinių repeticijų stogas važiuoja (mūsų teatro solistai neturi dublerių). Juk ir mes turime asmeninį gyvenimą", - sakė dainininkas, rengiantis rusiškų romansų vakarus ir svajojantis kada nors sudainuoti miuzikluose - Demono, Mefistofelio ar Drakulos partijas.