Ne, - purto galvą. - Pamatęs gaidas, išsigandau. Pagalvojau, kad tai - ne man. Sunku buvo net klausyti šio kūrinio. Bet su laiku įklimpau... Kaune spektaklį žiūrėjo Gintas Žilys (Kauno muzikinio teatro meno vadovas ir režisierius. - Aut. past.), mano operos studijos dėstytojas. Pasakė, jog šiuo vaidmeniu jį įtikinau. Žinau, jog man trūksta aktorinio meistriškumo - negaliu atsiskleisti taip greitai kaip kiti, negaliu savęs perlipti... Bet aš stengiuosi.
Savaitės pradžioje grįžote iš sėkmingų gastrolių Kaune. Ar jus ten prisimena?
Taip. Visi subėgo žiūrėti. O aš nervinausi. Nežinojau, kaip įvertins po tiek metų. Sunku dabar spręsti, kaip pasirodžiau. Atrodo, jog padariau viską. Antra vertus, nė vienas atlikėjas nebūna patenkintas savo darbu. Būna, kad ne viskas pavyksta. Karjeros pradžioje dėl to labai sielodavausi.
Jau aštuoneri metai gyvenate Klaipėdoje. Nesigailite, kad atvykote čia?
Tikrai ne. Čia geras kolektyvas. Iškart į jį įsiliejau, kai 1998 metais persikrausčiau iš Kauno. Gal iki šiol mano vaidmenys nebuvo tokie ryškūs, - šypteli. - Na, gerų vaidmenų buvo, tik jie kažkaip praslysdavo. Dabar, su Frolo vaidmeniu, atrodo, subrendau. Manau, kad nė viename kitame teatre nebūčiau tiek padaręs, kiek čia. Gal dėl to, kad Klaipėdoje nėra konkurencijos - mažai žmonių dainuoja bosu. Kita vertus, norėjau būti ir Kaune...
Ar nuvykęs gastrolių po savo gimtąjį miestą bent pasivaikščiojote?
Niekur nenorėjau eiti - buvo šalta. Bet vienas draugas vis tiek pagrobė. Sentimentai Kaunui, jo senamiesčiui liko.
Kodėl jūs pasirinkote operą?
Mokiausi Juozo Naujalio muzikos mokykloje (dabar gimnazija). Buvo laikotarpis, kai su muzika nieko bendra neturėjau ir jutau, jog kažko trūksta. Klasės draugė pakvietė ateiti į Petro Bingelio vadovaujamą Kauno valstybinį chorą. Maestro išklausė mano dainavimą ir pasiūlė Kauno muzikinio teatro chorą, kuris atlikdavo lengvesnį repertuarą. Ten mane paskatino tęsti dainavimo mokslus Juozo Gruodžio konservatorijoje.
Įstojęs dar vis abejojau, norėjau mesti. Bet vėliau "užsikabinau", pradėjo sektis. O jau stodamas į Muzikos akademiją gerai žinojau, kad dainuosiu.
Ar turėjote kitą profesijos variantą?
Kaip ir visi tais laikais: su draugais važiuodavome į užsienį, veždavome, parveždavome, žodžiu, spekuliavome, - juokiasi.
Šiandien tai vadinama verslu. Turite verslininko gyslelę?
Turbūt ne. Širdyje esu muzikas.
Muzikos aistrą paveldėjote iš savo tėvų?
Galima sakyti, įgyvendinau mamos svajonę. Ji buvo estrados dainininkė. Nors apie operos dainavimą tada negalvojau - norėjau suburti kolektyvą, groti...
Mama buvo jūsų pirmoji mokytoja?
Su ja kartu dainuodavome operečių meilės duetus. Iki balso mutacijos buvau tenoras, o ji kūrinį atlikdavo sopranu. Vaikystėje labai mėgau operetės žanrą.
Ar tada įsivaizdavote save dainuojant bosu?
Ne. Apskritai bosai dažniausiai vaidina neigiamus personažus arba senius. O juk taip norisi sukurti vaidmenį pagal savo amžių. Tarkim, 25-erių metų bosui reikia vaidinti senį. Neišeis to padaryti. Publikos neapgausi.
Svajojate apie romantiškų įsimylėjėlių vaidmenis?
Taip. Deja, jie atitenka tenorams, - juokiasi.
Esate romantikas?
Tikriausiai. Vaikystėje domėjausi muškietininkais. Perskaičiau visas Aleksandro Diuma knygas. O paskui supratau, kad gyvenimas nėra toks gražus, kaip jis vaizduojamas knygose. Romantikos dar yra muzikoje, teatre. Gyvenimas - absoliuti proza. Bet apie liūdnus dalykus nekalbėkime.
Kurdamas Frolo vaidmenį, greitai jį "pagavote"?
Sunkiai. Plati emocinė skalė. Sekino. Atsiskleisti buvo sunku. Gyvenime nesu toks žmogus kaip jis... Manau, kad ateityje šis personažas dar tobulės. Jau dabar matau, kaip po penkiolikos suvaidintų spektaklių jis kristalizuojasi. Gaila, kad kritikai ateina į pirmuosius spektaklius. Juk juose dar nieko nėra - tik maži daigeliai.
(Suskamba Artūro telefonas. "Taip, Rugilyte. Nelauk manęs prie gatvės. Eik į mokyklą. Aš dar esu teatre. Pasėdėkite prie rūbinės.")
Dukrelė?
Dukrelės, - šypsosi. - Rugilė Barbora - antrokė, Akvilė Marija - pirmokė. Nesinori jų paleisti vienų - visada pasitinku prie mokyklos.
Kaip manote, gal auga operos primos?
Visko gali būti. Vyresnioji jau pareiškė: jei nebus smuikininkė, tai tikrai bus dainininkė. Aš neprieštarauju. Tik sunku iš to pragyventi. Bet gal laikai pasikeis, ir dainininkai jau nebus pajacai.
Ar šeima supranta jūsų kūrybines kančias?
Taip. Žmona Gitana - dainininkė, ji mane supranta, palaiko ir pataria. Pačios aštriausios kritinės pastabos būna jos. Iš pradžių net supykstu, bet vėliau suprantu, kad ji teisi.
Kuris vyriškas pomėgis jums arčiau širdies - žvejyba, medžioklė, automobilių sportas?
Žvejybos ir medžioklės nemėgstu. Augau be tėvo, nebuvo kam išmokyti. Mano pomėgis, kurį net paverčiau savo darbu, - tai rusų romansai. Anksčiau dainuodavau grodamas gitara tik draugų rate. Paskui pasiūlė išeiti į viešumą. Pirmieji koncertai buvo anšlaginiai. Turiu draugą vokietį, tai jis romansų vakarus net savo šalyje suorganizavo.
O dukroms lopšines dainuojate?
Kai mažos buvo, dainavau. Dabar jos pačios mano arijas traukia. Turi labai gerą atmintį. Kai namuose repetuoja žmona, mergaitės visas jos partijas išmoksta. Kartą atėjo svečiai ir paprašė jų padainuoti. Jos ir užtraukė: "Ach, tų vyriškių nė suprast negali..." - juokiasi.
Rašyti komentarą