Svajojau būti menininku, tiksliau - keramiku. Norėjau sekti tėvo pėdomis. Kai diskutuodavom apie meną, jis patardavo: "Būk architektas, nes menininkas didelių darbų be architektūrinių sprendimų padaryti negali".
Kaune baigęs architektūros mokslus, trejiems metams gavau paskyrimą į Klaipėdą. Bet mintis, jog stosiu į Dailės institutą, nepaleido. Dirbdamas su Klaipėdos dramos teatro konstrukcija, pastebėjau, jog architektūra padeda atsiskleisti ir kūrybiškumui.
Esate žinomas architektas. Ar būna, kad atsisakote kokių nors projektų, nenorite dirbti su tam tikrais užsakovais?
Norėtųsi kurti tokius objektus, kurie būtų naudingi visuomenei. Dabar dažnai tenkiname tik konkretaus užsakovo arba pinigų valdytojo užgaidas. Su kolegomis net susiginčijome - galima ar negalima taip daryti.
Manau, jog architekto paskirtis - tarnauti visuomenei, o tik po to - uždirbti pinigus. Tokia mano šneka nepopuliari. Man nuo to tik blogiau, nes be pinigų šiandien neišsiversi.
Ar jūsų darbe pasitaiko kuriozų?
Su architektu Adomu Skiezgelu dar tarybiniais metais suprojektavome poilsio namus Plungėje. Užsakovui maketas labai patiko, sumokėjo didžiulius pinigus - 5 tūkstančius rublių. Prasidėjo suprojektuotų poilsio namų statyba. Bet vieną dieną žemaičiai paskambino: "Jūsų suprojektuotą namą pastūmėme". Klausiu: "Na, ir kaip?", sako: "Ai, nieko".
Po kurio laiko vėl skambutis: "Žinai, laiptai nebeišeina". Namas suprojektuotas buvo ant kalnelio, o įėjimas - iš ežero pusės. Nuvažiuoju, žiūriu - pastatė pakalnėje ir apgręžė atvirkščiai. Statomas namas pakilo, nebeliko įėjimo. Teko viską perprojektuoti, bet namas išėjo įdomus...
Sako, kad vienintelė ir geriausia moteris architektams yra architektūra. Ar tiesa?
Tikrai ne. Moters negalima painioti su specialybe. Architektūra reikalauja labai daug pastangų, dėmesio, susikaupimo. Reikia įsijausti į objektą, bendrauti su užsakovais, gilintis į įstatymus. Gali atrodyti, jog žmogus, įnikęs į savo darbą, nieko nemato, nežino, elgiasi kaip psichas. Bet architektai tikrai moteris myli...
Jaunystėje buvot pašėlęs?
Jaunystėje buvau jaunas ir laisvas. Dabar - laisvas, bet nebe jaunas.
Prisimenat savo pirmąją meilę?
Prisimenu. Nuo pat vaikystės draugavau su mergaite Gražina. Mūsų šeimos draugavo. Buvau septynerių... Gražus laikas... Man visada patiko mergaitės. Dabar - moterys...
Kaip susipažinote su ponia Zita Tallat-Kelpšaite?
Su savo žmona susipažinau kūrybinio jaunimo stovykloje. Kūrybinį jaunimą - dailininkus, rašytojus, žurnalistus, architektus ir t.t. - sukviesdavo kur nors į gamtą. Gyvendavom palapinėse, vykdavo paskaitos, susitikimai, vakare - linksmybės.
Šioje stovykloje pamačiau merginą ilgais raudonai lakuotais nagais, vilkinčią žalsvą megztą suknelę. Ji buvo kitokia. Pakalbinau... Sužinojau, kad ji - žurnalistė iš Klaipėdos.
Su Algiu Bosu sugalvojome skulptūrą - degančiais sparnais iš dangaus krenta Ikaras. Norėjome jį pastatyti Danės skvere. Bet tarybiniais metais žmogus su sparnais galėjo tik kilti, bet ne kristi. Mūsų skulptūra simbolizavo kūrybinės laisvės suvaržymą. Reikėjo žmogaus, kuris partinei valdžiai akivaizdžią tiesą išverstų į sudėtingą melą.
Aš vėl pamačiau Zitą... Paėmiau popierių, susukau popierinę dūdelę ir patūtavau į ausį... Ji bandė supykti, bet aš iškart prie reikalo - tu žurnalistė, valdai žodį, o mums reikia teksto. Ji padavė man savo vizitinę kortelę ir pakvietė užeiti į svečius. Man tai patiko... Ir iki dabar vis užeinu (juokiasi).
Jūsų žmona - ryški asmenybė. Nesijaučiate šešėlyje?
Nesijaučiu niekieno šešėlyje. Jei jis yra, tai šešėlis man geras. Nieko tokio čia neįžvelgiu.
Kas arčiau širdies - namų ramybė ar pokylių triukšmas?
Jei atvirai, aš nekenčiu pokylių. Bet Zita sugeba mane įtikinti, jog pokyliai - gerai. Ji mane tempia, o aš vis priešinuosi.
Be architektūros, kuo dar domitės?
Man labai įdomus senosios lietuvių kultūros ikikrikščioniškasis paveldas. Konkrečiai - šventvietės, alkavietės. Šį pomėgį atrasti padėjo Vladas Žulkus, archeologas, universiteto rektorius. Jis pakvietė mane tyrinėti Palangos Birutės kalną.
Kas nežino, galiu paaiškinti, jog "observatorija", angliškas žodis, turi būti "stebykla", o "stabas" - stebėjimo prietaisas, bet ne tas kuriam meldžiamasi. Ir ne "meditacija", o "staba", "savistaba" ir pan.
Ar jūsų vaikai turi polinkį į architektūrą?
Vyresnysis Faustas turi savo firmą. Užsiima įpakavimo sistemomis. Šį verslą su draugu sugalvojo patys ir puikiai iš to gyvena. Fausto verslas labai originalus ir poreikis didžiulis.
Sūnus Valdas mokosi Meno akademijoje. Studijavo keramiką, bet perėjo į foto-, kino, multimedijos specialybę. Gal jis ir linkęs į architektūrą, bet įstoti studijuoti ne taip paprasta - prestižinė specialybė.
Dukra Vilniuje neakivaizdžiai studijuoja žurnalistiką. Dirba Zitos žurnalo redakcijoje.
Esate giežtas tėvas?
Griežtumas - ne metodas. Kai nežinai, ką daryti, tuomet tampi griežtas. Vaikai daro, ką nori, visiška anarchija. Mes kitaip susitariam.
Rašyti komentarą