Antanas Stanevičius: "Pakili siela ir kūną palaiko!"

Visi žmonės yra apdovanoti kokiais nors sugebėjimais ir netgi talentais, tačiau ne kiekvienas sugeba juos išreikšti. Vieniems pristinga atkaklumo, kitiems - darbštumo. O štai Antaną Stanevičių galima vadinti ir žurnalistu, ir fotografu, ir poetu, ir leidėju. Šiandien jis gausiame draugų būryje švęs 50-metį.

Augau netoliese esančiuose Užunevėžių ir Genėtinių kaimuose. O gimiau Raguvos ligoninėje, šalia bažnyčios, per pačius Šventosios Onos atlaidus, skambant varpams. Toje bažnyčioje priėmiau ir pirmąją Komuniją, o šalia pastatytoje vidurinėje mokykloje gavau brandos atestatą. Tačiau tas miestelis man taip ir liko svetimas, kadangi esu grynas kaimietis. Vieta, kur vaikas augi, antspaudus uždeda visam gyvenimui. Vienas jų toks - pats pėsčias eik, bet onarą vežte vežk!

Kaime iš pradžių mūsų didelė šeima, kaip ir kaimynai, gynėsi nuo bado. Vėliau reikalai pasitaisė, tačiau jaunimas iš inercijos bėgo iš kaimo. Kaip pabėgsi, jei nesimokysi. Visi buvome pasinešę į mokslus. Daugumas į inžineriją. Tik aš buvau kaip balta varna, nusižiūrėjęs kalbos ir literatūros dalykus. Stodamas į Vilniaus universitetą, supratau, kad Raguvos vidurinės mokyklos lygis buvo labai geras - universitete ir apskritai Vilniuje tarp sostinės asų nejaučiau esąs atsilikęs. Ir už tai esu dėkingas Raguvos mokyklos mokytojams. Kai dabar pagalvoju, miestas man vis dėlto svetimas. Nors gryno kaimo irgi bijau - kiek ten vargo...

Nors kai gimiau, bombos jau nekrito, tačiau esu pokario vaikas. Mama sakė, kad prie mano lopšio yra stovėję ir partizanai, ir skrebai. To neprisimenu, bet atmintin yra įsikirtusios pirmosios šeimos, grįžtančios iš Sibiro. Mums didžiausias cirkas būdavo tai, kad jie mokėdavo kalbėti rusiškai.

Geriausiu savo gyvenimo tarpsniu laikau Vilniaus laikotarpį. Šiame mieste ir studijavau, ir dirbau, gavau visus pagrindus. Į Klaipėdą gyventi ir dirbti atvykau labai įdomiu ir permainingu laikotarpiu. Teko patirti daug ekstremalių situacijų, per didelius vargus sukurti šiuolaikinį laikraštį su nauja spaustuve. Iš tolimesnės perspektyvos matyti, kad daug ką buvo galima daryti kitaip, bet gyvenimas ne daina - nepakartosi...

pskritai nei Raguvos, nei Vilniaus, nei Klaipėdos laikotarpių lyginti negaliu. Tai labai skirtingi metai, teikę įvairios patirties.

Žurnalistika atitinka mano prigimtį, o kitur man stinga tempo. Poezija - sielai. Kaip sekmadienis, mišios bažnyčioje. Poezijos negalėčiau kurti kaip profesionalas. Negalėčiau jos ir versti. Kasdien sėsti prie stalo ir iš savęs ką nors poetiško spausti man būtų kančia. Manau, jog poezijos, kaip ir dailės ar muzikos meno, reikia mokytis. Na, o kai poezijos nerašau, esu geras jos skaitytojas. Fotografiją laikau antrąja poezijos koja.

Gyvenime yra tokių akimirkų, kurias, kaip ir poezijoje, norisi sustabdyti. Yra tokių akimirkų ir vaizdų, kurie nepakartojami. Poezija ir fotografija man yra giminingos. Jeigu būčiau koks grafas, turintis didelį palikimą, atsidėčiau tik poezijai ir fotografijai.
Dar - knygų leidyba. Kelias knygas ruošiu, kelias esu išleidęs. Tai mano fotonuotraukų albumas "Romantiškoji Klaipėda", iš anglų kalbos versta Alo Schierbaumo knyga apie krikščionišką požiūrį į sportą "Likio treneriai", fotoalbumas apie palangiškį tautodailininką "Albertas Žulkus. Žemaitiška medžio filosofija". Rengiu leidybai stambią knygą apie labai humanistinę įstaigą - Palangos reabilitacijos ligoninę. Komponuoju "Romantiškosios Klaipėdos" antrąjį tomą, kadangi pirmasis jau beveik išpirktas. Jau parengiau fotografijų albumą "Namie ir svetur". Baigiu rengti ir kelionių reportažų knygas. Knygos parengimas yra labai ilgas procesas, reikalaujantis didelės kantrybės. Bet knygas rengdamas ir pats dvasiškai praturtėji. Štai "Likimo treneriuose" radau atsakymą, kokia gyvenime turėtų būti prioritetų seka: Dievas, šeima, darbas. Mes kažkodėl, taip ir aš pats, pirmoje vietoje vis laikome darbą. Gal todėl dažnas jaučiamės nelaimingi? Ir dabar aš negaliu sakyti, kad teisingai sukeičiau gyvenimo prioritetus. Važiuoju iš inercijos, nors jaučiu, kad Dievui ir šeimai reikia suteikti pirmenybę.

Nors turiu keturis vaikus, bet jaučiu, kad jų per mažai. Galėjo būti kokie septyni, o gal ir dešimt. Didžioji dalis gyvenimo jau nugyventa, smagu, kad tie keturi įsikabino į gyvenimą, gal ką paveldėjo ir iš manęs. Jei pradėtume nuo jaunėlės Elvyros, tai ji talentinga visais požiūriais. Mokosi vien dešimtukais. Jų už dyką niekas nerašo. Elvyra - tarsi Renesanso žmogus, ji domisi viskuo. Šiais metais ji buvo išrinkta "Žemynos" vidurinės mokyklos prezidente.

Dvidešimt ketverių metų Elena birželio mėnesį gavo fortepijono magistrės diplomą, o prie jo - irgi vieni dešimtukai. Ji nemažai koncertuoja. Jeigu kas dar negirdėjo Elenos Stanevičiūtės pavardės, tai dar išgirs.

Dvidešimt penkerių Jonas man brangus ne vien kaip sūnus, bet ir kaip žmogus, turintis stiprius kūrybinius pradus. Juos galima pastebėti televizijos laidose, jis geras leidybos dizaineris. Jonas labai anksti duoną užsidirbti pradėjo pats. Tas jo savarankiškumas mane itin žavi.

26-erių metų Tautmilė nuėjo fotografijos ir videomeno keliu. Ji yra baigusi fotografijos technikos mokyklą, dabar studijuoja Lietuvos dailės akademijoje, kurią baigs kitąmet.

Dėl vaikų nesu turėjęs jokių neigiamų emocijų, vien teigiamas. Vaikai - tai iš tiesų pats didžiausias turtas, kurį su kiekvienais metais vis labiau įvertini. Anūkai Viltė Stanevičiūtė ir Karolis Mackevičius man atrodo dar mielesni už vaikus, nes jais gali tik džiaugtis, o kasdien rūpintis yra kam...

Draugai - ypatinga tema. Brolių, seserų, tėvų mes rinktis negalime, o štai draugus - pasirenkame. Arba jie mus pasirenka. Pagal interesų bendrumą, gyvenimo vertybių panašumą. Aš, beje, esu maloniai nustebintas, kad prieš metus staiga pasikeitus mano pareigoms, kurios turi įtakos visuomeniniam ir socialiniam statusui, nė vienas draugas nenubyrėjo. Vadinasi, jie - tikri draugai.

Aš gailiuosi, kad gyvenimas mus suvedė vėlai. Tai galėjo nutikti daug anksčiau. Tuo labiau kad mūsų namus Vilniuje teskyrė vos pusė kilometro. Tačiau man reikėjo išvažiuoti į Klaipėdą, kad surasčiau Eglę vis tame pačiame Vilniuje. Tai toks stebuklingas atitikimas, kai gyventi kartu netrukdo smulkmenos. Žmona galėtų to ir neturėti, bet Eglė turi ir puikų literatūrinį, meninį skonį, kuriuo verta tikėti. Be to, man nereikia suabejojus versti lietuvių gramatikos ar anglų žodyno, tereikia paklausti Eglės. Ji padėjo užauginti sūnų. Prisimenu, kaip su maža Elvyra ant rankų ji vis aiškino jam matematiką. Auginti ne savo vaiką nėra taip jau paprasta. Ji dalijasi su manimi pakankamai sudėtingo gyvenimo našta nebambėdama. Daug kas sako, kad man pasisekė. Aš sutinku! Tai yra retas grožio ir proto derinys: kaip sakoma kaime, ir prie svečio, ir prie pečiaus.

Tiesą sakant, maniau, kad bus baisiau. Siela nesensta, sensta tik kūnas. Bet pakili siela gali palaikyti ir kūną. Žinoma negerai, kad man jau penkiasdešimt. Visa paguoda ta, kad ne man vienam.