Antanas Pakalniškis: žvelgiantis širdimi

Kyla. Būdavo, kad žmogus ir po dešimties masažo seansų likdavo nesupratęs, jog esu silpnaregis. Mano "klasta" išaiškėdavo, kai paklausdavau, kokią pinigų sumą jis ištiesė savo rankoje. Tačiau dabar jau išmokau pats atpažinti.

Kaip?

Pagal popieriaus stangrumą, slidumą, lankstumą. Sunkiausia atskirti dešimt ir dvidešimt litų - mat panašios kupiūros. Penkiasdešimties, šimto - kitokios. Čiupinėdamas neapsirikčiau.

O penkių šimtų?

Čiupinėjęs esu... bet skubu iškeisti. Maža ką.

Ar savo nelengvą dalią paveldėjote?

Sunku pasakyti. Nei tėvai, nei giminaičiai regėjimu nesiskundė. Tik viena teta iš tėvo pusės kenčia nuo tokios pat ligos, tačiau ja susirgo senatvėje. O štai mus, tris brolius, ištiko panašus likimas. Visi gimėme regintys, tačiau visų akys geso jau nuo vaikystės. Man smarkiai regėjimas ėmė silpnėti nuo dvidešimt septynerių. Dar būdamas mažas supratau, kad esu ne toks kaip visi. Dieną viską matydavau, tačiau prietemoje jau sunkiai ką įžiūrėjau.

Aš iš lėto pripratau prie mažėjančio daiktų ryškumo. Iš pradžių išnyko autobusų numeriai, paskui liko tik autobuso kontūrai, o vėliau išnyko ir pats autobusas... Vyresnysis brolis regi lygiai taip pat silpnai kaip ir aš, o jaunėlis dar perskaito etiketes. Todėl kai ką nors švenčiame trise, jis dirba "paskirstytoju". Jis vienintelis iš mūsų dar mato, kur ir kiek įpilti, - šypsosi.

Kada paskutinįsyk skaitėte knygą?

Reginčiųjų raštu paskutinįsyk skaičiau dvidešimt penkerių. Dabar man 44-eri. Nuo dvidešimt šešerių visą informaciją gaunu iš garsinių informacijos priemonių. Knygas "skaitau" klausydamasis kompaktinių plokštelių.

Ar pykstate ant likimo už tokią skriaudą?

Tenkinuosi tuo, ką turiu. Apskritai gyvenime neprisifantazuoju tiek, kad po to tektų gailėtis, jog tai neįvyko.

Esate optimistas. O kas jus labiausiai liūdina?

Skaudžiausius išgyvenimus teko patirti paauglystėje. Kaip visi berniukai, norėjau sportuoti, žaisti tenisą, krepšinį. O mano regėjimo laukas jau buvo gerokai susiaurėjęs. Smūgiuojant ar metant kamuolį jis išnykdavo man iš akių. Berniukai nesuprasdavo, apšaukdavo ir žiopliu, ir kitaip.

Kas jus prajuokina?

Kartą einu šaligatvį padaužinėdamas savo balta lazdele, kurią vadinu sulankstoma žmona, ir girdžiu - merginos kikena. Sako: ką čia darai - minų ieškai? Atsakiau teigiamai.

Kaip išsirinkote gyvenimo moterį?

Mes, trys broliai, buvome tarpusavyje susitarę, jog vesime tik labai gerai matančias moteris. Žinot, kaip girtuoklis girtuoklio nemėgsta, taip ir silpnaregis tokio pat. Vedžiau dvidešimt ketverių, kai dar neblogai mačiau. Tada buvo svarbi tik meilė. Mano žmona - kineziterapeutė, turime dvi dukteris. Mėgstame aplankyti vandens atrakcionų parkus, spektaklius. Šią vasarą buvome išvykę į Turkiją. Žinoma, jei matyčiau, likimas būtų kitaip susiklostęs, bet yra gi ir pliusų. Štai man žmona visada jauna ir graži. Kitokios jos nemačiau.

Ar esate pavydus vyras?

Žinote, kai kurios mano klientės meluoja savo vyrams, kad lankosi pas masažuotoją. Aš manau, kad vyrai pernelyg kontroliuoja savo žmonas tik todėl, kad patys nerimauja dėl savo neištikimybės. Ištikimi - pasitiki.

Ar tiesa, kad silpnaregiai - geresni masažuotojai, nes jų lytėjimo pojūčiai stipresni?

Manau, tai mitas. Galbūt neregys tik labiau stengiasi, gal nuoširdžiau dirba savo darbą. Kai pats turi bėdų, tai ir kitų bėdas geriau supranti.

Masažuotojo darbas sunkus. Ar bent galima iš jo normaliai pragyventi?

Man užtenka visko. Galiu net kavinėje savaitgaliais pasėdėti. Ir savo darbu, ir pajamomis, ir apskritai gyvenimu esu patenkintas.

Kaip išmokote šio amato?

Baigęs vidurinę, stojau į pedagoginį su istorijos ir teisės specializacijomis. Neįstojau, pritrūko balų. Taigi ėmiau dirbti vaikiškų skėčių surinkėju. O kai mano vyresnysis brolis išvyko į Kislovodską mokytis masažo, mane suėmė baltas pavydas. Pagalvojau: kodėl jis dabar galės dirbti vilkėdamas baltą chalatą, masažuos jaunas gražias moteris, o aš ką - turėsiu skėtukus surinkinėti? Ir kaip tik tais pačiais metais, dėkui Dievui, atsirado galimybė mokytis Vilniaus medicinos mokykloje. Studijavau dvejus metus specializuotoje grupėje silpnaregiams. O baigęs mokslus įsidarbinau Klaipėdos miesto ligoninėje, terapiniame skyriuje. Esu dirbęs Jūrininkų ligoninėje, "Lornoje". Septynerius metus dirbau Pirminės sveikatos priežiūros centre. Šiuo metu klientus priimu viename iš savo butų. Dirbu sau.

Kokių turite svajonių?

Norėčiau pamatyti, su kuo gyvenu, - šypsosi. - O jei rimtai... Svajoju, kad medicina kada nors galės padėti tokiems kaip aš. Jeigu vėl matyčiau, pirmiausiai įsigyčiau teises, nusipirkčiau gerą automobilį ir grįžęs namo pasakyčiau: "Na, šeimyna, važiuojam!.."