Andrius Gražulis: "Šaudyti mokausi iš literatūros ir savo klaidų"

Taip. Yra tekę dirbti apsaugoje, taigi domėjausi šaudymu dėl profesinių sumetimų ir ieškojau su tuo susijusio sporto. Naršydamas internete, iš pradžių radau užsienio tinklalapių šia tema, paskui lietuvišką - Nacionalinės praktinio šaudymo asociacijos. Sužinojau, kaip į ją įstoti, įtraukiau ir draugus, kad būtų linksmiau.

Kodėl taip įsitraukiau? Savo pomėgį reikia realizuoti, o tiesiog nueiti pašaudyti šaudykloje nėra taip įdomu... Praktiniame šaudyme yra skirtingų pratimų, skirtingų sąlygų. Smagu ir pabendrauti su bendraminčiais.

Galiausiai suveikia varžybų efektas - nori nugalėti. O jeigu ir pralaimi, vis vien nesėkmę atperka dalyvavimas. Nuo praėjusių metų dalyvauju beveik visose varžybose, jos vyksta kas mėnesį.

Kokia šio sporto istorija?

Praktinis šaudymas atsirado 1976-aisiais - tuomet JAV buvo įkurta Nacionalinė praktinio šaudymo konfederacija. Nuo to viskas ir prasidėjo. Po truputį ėmė jungtis viena, antra, trečia šalis ir t. t. Lietuvoje kaip oficiali sporto šaka praktinis šaudymas įregistruotas tik 2004-aisiais, nors lietuviai dalyvauja tarptautinėse varžybose nuo 1996 m.

Sakyk - tai sportas ar tiesiog instruktažas?

Tai, be abejo, yra sportas. Tačiau nepanašus į jokią kitą sporto šaką.

Praktinis šaudymas formuoja praktinius ginklo valdymo įgūdžius, o tai aktualu žmonėms, naudojantiems ginklą savigynai arba tarnyboje, suteikia pasitikėjimo ginklu bei savo veiksmais. Taigi mokėjimas naudotis ginklu - tai turbūt pagrindinis jo tikslas.

Kita vertus, šis sportas persmelktas itin griežto požiūrio į saugaus elgesio su ginklu taisykles. Už menkiausius nusižengimus jiems varžybų dalyvis yra diskvalifikuojamas.

Ar yra tokių taisyklių, kurios Tau atrodytų keistos?

Neįprasta buvo, kad kai kuriose kategorijose, arba divizionuose, labai griežtai reglamentuojama pozicija, kaip turi būti laikomas ginklas prie kūno. Tarkim, jeigu šaudai "Standard" ar "Production" divizione, ginklą turi laikyti už dubens kaulo.

Visa kita neatrodo neįprasta, viskas suvokiama blaiviu protu. Man atrodo, kiekvienam aišku, kad jeigu dalyvis nešaudo, ginklas turi būti tuščias; jo negalima nukreipti į jokią kitą pusę, išskyrus taikinį, netgi negalima išsitraukti iš dėklo - šitaip gali sukelti aplinkiniams nepatogumų, išgąsdinti.

Kaip skirstoma divizionais?

Pagal ginklus: "Production" grupėje ginklų negalima modifikuoti - kokį pagamino gamykloje, su tokiu ir dalyvauji varžybose.

"Standard" divizione galimi neesminiai pakeitimai: spaudimo palengvinimas, poliravimo darbai, papildomos detalės. Taikomas tik ginklo dydžio apribojimas.

Trečioji kategorija - "Open", arba atvira, čia leidžiama beveik viskas. Nėra nustatyta ginklo padėtis prie kūno, galima jį tobulinti. Dar yra "Standard" revolverių divizionas.

Kodėl šis sportas Lietuvoje nepopuliarus?

Palyginti neseniai buvo pakeistas įstatymas - anksčiau mūsų šalyje civiliams asmenims nebuvo leidžiama turėti minimalaus praktiniam šaudymui tinkamo kalibro ginklų.

Taigi ir varžybose galėjo dalyvauti tik teisėsaugos darbuotojai, kurie gali nešiotis tarnybinius ginklus. Lietuvoje vis dar mažai klubų, mažai šaudyklų. Tad jeigu nori surengti varžybas, tenka nueiti kryžiaus kelius.

Klaipėdoje tokio klubo nėra, bet mes darome pirmuosius žingsnius jo įkūrimo link. Aktyvi grupė - penkių žmonių. Treniruojamės Klaipėdos policijos mokyklos šaudykloje.

Kadangi sporto šaka nėra plačiai žinoma ir praktikuojama, trenerių nėra, kiekvienas mokosi pats - iš literatūros ir savo klaidų. Praktiniu šaudymu dažniausiai užsiima 18-60 metų žmonės - daugiausiai teisėsaugos darbuotojai ir labai nedaug mėgėjų.

Kas lemia sportininko sėkmę?

Vertinant kiekvieną pratimą, skaičiuojami keli dedamieji: pratimo atlikimo laikas ir pataikymas. Iš jų išvedamas galutinis rezultatas. Taigi labai svarbu tiek tiksli akis, tiek tvirta ranka, tiek įgūdžiai - be viso šito gero rezultato nepasieksi.

O per kiek laiko atsiranda įgūdžiai?

Reikia treniruotis - nebūtinai šaudant. Būtina tobulinti ir kitką: paspaudimą, greitą reakciją.

Kaip, sužinoję apie tavo pomėgį, reagavo draugai?

Yra tokių, kurie nesupranta. Dažniausiai nesupratimas siejamas su požiūriu į ginklą kaip į žudymo įrankį - neva tobulinu įgūdžius, kurių gyvenime panaudoti neprireiks.

O Tau pačiam čia nėra moralinio diskomforto?

Ne. Žudo ne ginklas - žudo žmogus. O jau įrankiu gali tapti kad ir plaktukas ar virtuvinis peilis. Pistoletas sukurtas ne žudyti, o gintis. Jeigu policija dirba su ginklais - tai skirta kitų žmonių gyvybėms apsaugoti arba savigynai.

"Šaudymo entuziastai - nepaprastai mandagūs"

22 metų ekonomistę Sofiją Slatvickają į praktinį šaudymą įviliojo ginklais susidomėjęs vyras. Elektroniniu paštu iš jo gauta simbolinė nuotrauka, vaizduojanti raudonu kaspinu perrištą pistoletą su prierašu "A Gift Of A Trust" (angliškai "pasitikėjimo dovana"), sužadino ne vien romantinius jausmus, bet ir susidomėjimą ginklais...

Tai Tave patraukė estetika?

Taip, ir dar kažkas... Jei atvirai, niekad nesidomėjau šaunamaisiais ginklais, jų atžvilgiu buvau visiškai neutrali. Kaip pašalinė stebėtoja skaitydavau dvikovų aprašymus ir žiūrėjau susišaudymų scenas filmuose. Bet nuotraukos, kurias man siuntinėjo, tikrai labai patiko.

Kita vertus, būta ir šiokio tokio negatyvumo, daugiausia nulemto stereotipų. O kai pradėjau domėtis, treniruotis, požiūris pasikeitė. Dabar patinka viskas - nuo pratimų iki ginklo išvaizdos.

Kuo patraukli ši sporto šaka?

Galiu pasakyti, kad tai įdomu, - šelmiškai šypsosi. - Tai yra aktyvumo rūšis, taip pat - susitikimai su žmonėmis, kurie domisi tuo pačiu!

Galiausiai tai garantuoja aštrius pojūčius. Prisimenu, pirmųjų gana atsakingų varžybų metu jaučiausi nenusakomai - ko gero, gyvenime nėra buvę tiek adrenalino vienu metu! Be to, šitaip sportuodama puikiai išvaikau stresą.

O gal nori pasipuikuoti neįprastu pomėgiu?

Snobizmo čia tikrai nėra. Apie šį sportą sužinojau, kai vyras jau įsigijo ginklą. Kodėl nepamėginus? Pradėjome šaudyti - nuo paprastesnių užduočių sudėtingų link. Buvo tiesiog įdomu.

Kiek pistoletų ir revolverių jau esi laikiusi rankose?

Apie dešimt, bet ne iš visų šaudžiau. Sulaukusi 23-ejų galėsiu įsigyti savo ginklą. Ne tik savigynai - pravers varžybose. Taisyklės numato, kad ir paprasčiausiai perduoti ginklą iš rankų į rankas reikia saugumo zonoje. O ji neretai būna atokiau - tarkim, už kokių 200 m... Tenka palakstyt.

Ar varžybose sutinki daug moterų?

Vieną kitą. Šiuo sportu susidomi per vyrą, tėvą, brolį - tai tiesiog klanai! - juokiasi. - Taip pat čia sutinku merginų ir moterų, kurių profesinė veikla susijusi su ginklo naudojimu.

Kas būdinga šio sporto entuziastams?

Sakyčiau, jų visų bendras bruožas - nepaprastas, nesuvaidintas mandagumas. Labai atidūs vieni kitiems. Manau, tai lemia bendri interesai bei elgesio su ginklu taisyklės - niekas nenori kurti nemalonių situacijų. Dauguma sportininkų - labai ramūs. Tai irgi būtina - be kantrybės ir nuoseklumo šiame sporte nieko nepasieksi.

Daug treniruojiesi?

Ne, man trūksta laiko. Bet šiaip jau čia svarbiausia - reguliarumas: skirti šaudymui bent po 15-30 min. per dieną. Ir nebūtina šaudyti - tarkim, treniruokis greitai ištraukti ginklą iš dėklo. Reikia tai kartoti iki automatizmo, kad darydamas apie veiksmų seką negalvotum - šitaip pasieki didelį greitį.

Praktinis šaudymas - toli gražu ne vien fizinis aktyvumas, ar ne?

Taip - tai ir protinė, ir fizinė veikla. Nieko nebus be taktikos, ypač ilguose pratimuose. Tarkim, yra stulpas ir aplink jį ratu sustatyti taikiniai. Turi užsilipęs ant lieptelio viena ranka laikytis už stulpo ir šaudyti - iš pradžių viena ranka laikydamas pistoletą, paskui - kita. Reikia pamąstyti, kaip kuo taikliau ir greičiau tai atlikti.

Svajoji apie pergales?

Manau, kad kiekvienas, išmėginęs sportą, apie jas pagalvoja. Juk žmogus gali tobulintis. Norėčiau gauti gerą dingstį pasidžiaugti savo pasiekimais.

Pasigirk tais, kurie Tau atrodo vertingi.

Nebebijau pirmojo šūvio garso, fiksuoju ranką, pasiekiau tam tikrą greitį... Išmokau gana greitai keisti šovinius. Neseniai varžybose iš 48 šaulių buvau 12-oji. Neskubu - laikausi praktinio šaudymo šūkio: "Tikslumas, galingumas, greitis".