Alvydas Vizgirda: "Nežinau, ar turiu savo teatrą"

Aš manau, kad apdovanojimų iniciatoriui visiškai nereikia apdovanojimo. Buvau nominuotas slaptai, nieko apie tai nežinojau. O kad jau gavau, manau, kad purtytis apdovanojimo nėra ko. Man malonu, kad šiemet apdovanojimų ceremonija vyko Muzikinio teatro salėje, o ne šiaip kokioje nežinomoje ar su teatru nesusijusioje vietoje, kad buvo pilna salė žiūrovų. Tai rodo, kad ši teatralų pagerbimo tradicija prigijo ir aš tuo džiaugiuosi.

Kiek jums asmeniškai išskirtinis spektaklis "Milijono šypsenų miestas", už kurį buvote įvertintas?

Man šis spektaklis nėra labai išskirtinis. Mano kūrybinėje biografijoje yra kur kas išskirtinesnių spektaklių. Šis vaidinimas išsiskiria savo dramaturgija, kadangi inscenizacija buvo sukurta iš interneto komentarų, ir tema. Spektaklis kalba apie Klaipėdos kultūrą. Ši tema man - tikrai išskirtinė. Ilgai galvojau, ar jos imtis, ar ne. Iš tiesų, man skauda dėl Klaipėdos kultūros ir šis spektaklis neatsirado atsitiktinai. Manau, kad jis pasiekė tam tikrą tikslą, žmonės į jį reaguoja. Vis dėlto kartais pagalvoju, ar nereikėtų dar vieno spektaklio ta pačia kultūros tema.

Kas, jūsų manymu, blogai su Klaipėdos kultūra? Kas skaudina?

Labiausiai mane skaudina tai, kad ilgą laiką daromos tik popierinės reformos. Mano nuomone, Klaipėdos kultūra vystosi sau, kultūros teorija - sau, neduodama jokios naudos kultūros praktikai.

Dažni verslininkų bambėjimai, kad Klaipėda miršta, turi pagrindo. Mes net patys nepastebime, kad mūsų miesto kultūra jokioje srityje neturi lyderio pozicijų Lietuvoje. Net tokio išskirtinio renginio kaip Jūros šventė lygis nuo 2002 metų iki dabar neregėtai smuko. Manau, kad ši šventė yra tikrasis atspindys, lakmuso popierėlis pačios uostamiesčio kultūros.

Jeigu režisuotumėte antrą spektaklį Klaipėdos kultūros tema, vėl naudotumėte tą patį interneto komentarų dramaturgijos metodą?

Ta medžiaga, kurią mes panaudojome spektakliui "Milijono šypsenų miestas", iš tikrųjų yra interneto šiukšlės, tačiau tose šiukšlėse galima surasti daugybę įdomių temų. Vieną kartą aš ieškodamas internete kažko, susijusio su stiklu, atradau temą apie Svarovskio krištolą, kuri nukreipė į žurnalo "Panelė" interneto puslapį. Į vieną straipsnį buvo beveik 600 atsiliepimų. Skaitydamas juos, tiesa, neįveikiau nė trečdalio, aš taip juokiausi... Abejoju, ar Lietuvoje yra komediografas, kuris galėtų parašyti geresnį tekstą. Ten atsiskleidžia labai plati mūsų miesčioniškumo, bukumo, vertybių nuosmukio panorama. Aš tą tekstą išsisaugojau. Režisieriui, kuris nori būti šiuolaikiškas, bet neranda geros šiuolaikinės dramaturgijos, internetas gali labai padėti.

Kokia dramaturgija šiuo metu guli ant jūsų darbo stalo?

E. Jonesko "Plikagalvė dainininkė". Jau pradėjau ją repetuoti.

Kodėl būtent ši absurdo drama?

Dėl to, kad šiuo metu Pilies teatre yra gabaus jaunimo ir ši pjesė, manau, - puiki medžiaga jauniems aktoriams atsiskleisti. Be to, norisi jaunimą truputį pririšti, nes gabaus jaunimo išsilakstymas iš Klaipėdos yra dar viena iš mūsų kultūros problemų. Man susidaro toks įspūdis, kad mūsų miestui tiesiog nereikia nei gabaus jaunimo, nei gabių brandaus amžiaus, nei, juo labiau, pagyvenusių menininkų.

Jei prisiminsime Žalio laikus, kai menininkai buvo importuojami į Klaipėdą - manau, kad niekas neabejoja tuo, kiek miestas, vykdydamas tokią politiką, išlošė. Dabar be jokio gailesčio purtomasi visų, kas tik gali ką nors gero sukurti.

Judėjimas, kaita nuolat vyksta ir Pilies teatro trupėje.

Pastaruosius septynerius metus dirbu daugiausiai su profesionaliais aktoriais, o kadangi Klaipėdoje yra tik vienas profesionalus dramos teatras - tai su juo ir dalinamės aktoriais. Nedidelė trupės kaita, mano manymu, yra geras dalykas, tačiau niekas man neįrodys, kad trumpam susibėgusios trupės projektas, išskyrus vienetinius atvejus, yra geresnis nei nuolat drauge kuriančių aktorių spektaklis.

Jūs imate aktorius iš Dramos teatro, Dramos teatras nuolat skundžiasi režisierių trūkumu. Ar niekada nekilo mintis dirbti Dramos teatre?

Aš nuo jaunystės visada svajojau turėti savo teatrą, savo trupę. Visą gyvenimą bandžiau tai sukurti, ir labai gaila, kad net dabar nežinau, ar aš turiu savo teatrą.

Tai galima vadinti jūsų neišsipildžiusia svajone?

Dabar Žvejų rūmuose mes įsirengėme mažą salytę, kurią iš dalies galiu vadinti savo teatru, tačiau aš manau, kad Klaipėdoje galėtų būti keletas mažų savarankiškų teatriukų, nes šiame mieste yra labai gera teatro publika.

Galbūt todėl, kad teatras buvo vienas iš pirmųjų kultūros židinių šiame mieste, jo menas yra mėgstamas. Tai rodo ir apklausos, ir net išskirtinis tarptautinio teatrų festivalio "Šermukšnis", vykusio Jūros šventės metu, populiarumas lyginant su kitais šventės renginiais. Tačiau miesto dėmesys teatro menui, nedideliems Beno Šarkos, Alekso Mažono, A. Juškevičienės, Lėlių, Pilies teatrams - niekingai mažas. Nors šie teatriukai maži, tačiau jie turi labai daug potencijos ir galėtų miestui duoti daug daugiau. Kalbu ne apie pinigus, nes ne jie suteikia laimę. Teatras gali padaryti stebuklą ir be pinigų. Kalbu apie tai, jog jaučiamės nereikalingi savo miestui.

Užsiminėte apie tarptautinį teatrų festivalį "Šermukšnis". Šiemet jis vėl džiugins klaipėdiečius. Papasakokite, ko žiūrovams laukti?

Prieš dvejus metus festivalis vyko piliavietėje. Šiemet - taip pat. Festivalis vyks birželio 3-6 dienomis. Dėl krizės sumažėjo festivalio finansavimas, išaugo mokesčiai. Organizuojame festivalį už tokius pinigus, kurių iš tiesų užtenka tik vienam spektakliui pasikviesti, tačiau kai labai nori padaryti daugiau - tai ir padarai. Manau, kad pavyko suformuoti visai neblogą programą. Atvažiuos teatrai iš Lenkijos ir Moldovos. Žiūrovai išvys gana įdomių lauko spektaklių. Tikiuosi, kad tuos kelis vakarus miesto širdyje bus tikrai gera, teatrališka atmosfera. Žinoma, Klaipėda nusipelno kur kas geresnio ir didesnio teatrų festivalio. Aš nesuprantu neadekvačiai didelio Vilniaus renginių ir neadekvačiai mažo Klaipėdos renginių finansavimo.

Galbūt festivalio programoje išvysime ir "Plikagalvės dainininkės" premjerą?

Ne, šio spektaklio premjera numatoma rudenį. Šįsyk Pilies teatras festivalyje nieko nerodys, tačiau į programą įtraukėme Muzikiniame teatre mano režisuotą operą "Aušrinė". Man atrodo, kad šis spektaklis naujoje lauko erdvėje atras daug ką naujo.

Po "Aušrinės" premjeros jau praėjo šiek tiek laiko. Kaip dabar vertinate savo pirmąjį režisūrinį darbą Muzikinio teatro scenoje?

Man patiko dirbti šiame teatre. Labai patiko teatro kolektyvas, puikūs solistai. Man gražu, kad jie labai sunkiai dirbdami sugeba tai nuslėpti ir lengvai kurti scenoje. Man pasirodė, kad šis teatras yra gyvybingas ir turi perspektyvą, tačiau jam, kaip ir visai Klaipėdos kultūrai, labai reikia pagalbos.

Galbūt sulaukėte daugiau pasiūlymų režisuoti Muzikiniame ar kituose teatruose?

Muzikiniame teatre - ne, bet kviečia Dramos teatras. Galbūt imsiuosi kokios nors komedijos. Komedijos režisieriui - nedėkingas užsiėmimas. Už jas režisieriai labai keikiami, bet publikai - patinka.

Daugiau pasiūlymų neturiu ir nesiveržiu į kitų teatrų scenas. Teatras - kaip žmogus, įdomus savo gimimu, istorija, netgi mirtimi. Teatras - savitas konkretaus miesto reiškinys. Man įdomu žiūrėti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio teatrų spektaklius, bet neįdomu žiūrėti, išskyrus retus atvejus, kaip Klaipėdos aktoriai vaidina Vilniuje. Man atrodo, kad senoji repertuarinio teatro sistema su savo giliomis, jaudinančiomis tradicijomis yra pati geriausia. Niekas nieko geriau nesugalvojo. Todėl noriu dirbti su nuostabiais savo teatro, savo miesto aktoriais.