Algis Taurinskas: "Žmogus nelinkęs gyventi vienas. Ypač rudenį..."

Ar gali bohemiško gyvenimo būdo šeima pragyventi kartu dvidešimt penkerius metus? Retai, bet gali. Visai neseniai dailininkas Algis Taurinskas su žmona Veronika kukliai paminėjo sidabrinių vestuvių sukaktį. Šiuo metu menininkas su įkvėpimu ruošiasi personalinei rudeninei parodai, kuri vyks po mėnesio. Nors dailininkas mėgsta visus metų laikus, bet savasis yra ruduo, gal todėl, kad pats gimęs rugsėjį.

Dailininką Algį Taurinską galima pristatyti kaip vieną stipriausių menininkų uostamiestyje. Maestro yra turėjęs nemažai mokinių, net "slaptų" sekėjų, kurie stengėsi kopijuoti jo potėpius, koloritą, motyvus... Tačiau menininkas stebina ne tik Dievo dovana iki šiol tapyti savo "taurinskiškuoju" sodriu potėpiu, bet ir pastovumu šeimoje.

Pastovumas atėjo ne iš karto. Sidabrines vestuves dailininkas sutiko gyvendamas trečioje santuokoje. O supažindino juos... paveikslas. Veronika įsigijo drobę, o dailininkui patiko Veronikos butas su knygų lentynomis, neatsispyrė ir gardiems moters patiekalams. Netrukus jiedu susituokė.

A. Taurinskas tuomet dirbo Vaikų dailės mokykloje. Čia vykdavo gražūs naujamečiai vakarai, kuriuose noriai dalyvaudavo dailininkai ir aktoriai su šeimomis. Algis dažnai vakarėliuose skambindavo gitara ir dainuodavo: po parodų atidarymo, kolegoms atvažiavus iš Vilniaus ar užėjus seniai matytiems bičiuliams, mokslo draugams.

Matyt, Algis polinkį menams paveldėjo iš mamos, kurios, labai mylimos, deja, neteko. O tapyti paskatino kaimynės dainininkės Nelės Paltinienės vyras. Ši draugystė su dainininke tęsiasi iki šiol. Kai dainininkė grįžta į Lietuvą, aplanko Algį ir jo seserį, gyvenančią Vilniuje.

Algis dažnai buvo apsuptas kolegų, bičiulių. Visi jį mėgo už nuoširdumą, gerumą, jautrumą. Jis iki šiol kaip vaikas nustemba, kai nutinka kas nors nemalonaus.
Šeima labai mėgo karkartėmis išvažiuoti į Nidą pas draugus. Iš Nidos Algis parsiveždavo daugybę eskizų, iš jų gimė dešimtys drobių su pamario unikaliais motyvais.

Laikas bėga. Draugų šeima išvažiavo iš Nidos į Klaipėdą. Dar neseniai gyvenę Žvejybos uosto rajone, Taurinskai persikėlė gyventi į Mokyklos gatvę, prie tvenkinio. Vis tik dirbtuvę įsikūrė didžiajame kambaryje. Pro langus matyti ne tik tvenkinio peizažas, bet ir Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokštai. Dailininkas prisipažino, kad jau bus nutapęs apie porą dešimčių drobių su bažnyčios bokštu.

Dėl blogėjančios sveikatos dailininkui sunku pačiam išvykti į gamtą. Todėl džiaugsmo teikia bent nestandartinis vaizdas už lango. Ir vis dėlto didžiausia laimė, kai seni bičiuliai išveža automobiliu į žydintį sodą ar pajūrio pamiškę. Taip pamalonina gydytoja, savo namuose turinti kolekciją Taurinsko drobių, kolekcininkas Edmundas Kolakauskas.

Metams bėgant susiaurėjo bičiulių ratas: vieni grįžo į Vilnių, kiti išvažiavo iš miesto, yra jau išėjusių iš gyvenimo... Dukra Rasa, pasirinkusi dizaino studijas, užsuka retkarčiais. Iš Kauno atvažiuoja Veronikos sūnus Edgaras su dukryte Živile.
Lapkričio pradžioje Dramos teatre bus atidaryta A. Taurinsko personalinė paroda. Ji skirta brolio atminimui ir dukters Rasos gimtadieniui. Beje, bičiulis Bronius Gražys dažnai talkina Algiui organizuodamas jo kūrybinių darbų parodas, padėdamas eksponuoti paveikslus.

Paklaustas, kas padeda padeda žmonėms kartu gyventi ne vieną dešimtmetį, dailininkas atsako: pakantumas vienas kito silpnybėms. Algis sakosi niekada nebuvo linkęs gyventi vienas, o dabar tiesiog būtina vienas kitam padėti, užjausti, suprasti.
Beje, Algio kolegos jau seniai pastebėjo, kad Veronika taikliai įvertina vyro drobes. Ji niekada neapsirinka iš grupelės paveikslų išrinkdama geriausią, tokį, kokį išskirtų dailininkas profesionalas.