Algirdas Piera: sveikinantis laivus

Telšiuose gyvenęs vaikinas dažnai vasaromis svečiuodavosi pas gimines uostamiestyje. Matyt, atostogų įspūdžiai prie Baltijos jūros buvę tokie stiprūs, kad Algirdas, baigęs mokyklą, net neabejojo, kuo tapsiąs.

Baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą, išplaukė mokiniu darbuotis žvejybiniame laive. Tas praktikos laikas kainavo daug įtampos ir nerimo, mat vadovai turėję nuspręsti, ar vaikinas bus tinkamas tolimesniam plaukiojimui, ar ne.

"Tikau, nes labai stengiausi pasirodyti darbštus ir geras jūreivis. Tik jūros liga kamavo, gerai, kad neilgai. Yra jūreivių, kurie kankinasi ilgokai. Pažįstu vieną kapitoną, kuris negalėjo jūrligės atsikratyti visą jūrinininko karjeros laiką. Juk tada, anais laikais, mes neturėjome jokių medikamentų, tekdavo imtis liaudiškų priemonių. Jūreiviai įsitikinę, kad pats geriausias vaistas - rauginti agurkėliai ir grynas oras.

Kai buvau jaunas, maniau, kad darbas jūroje - tik romantika. Tiesą sakant, neapsirikau. Nors pats nesu lyriškas, bangų ošimas, plaukimas toje begalinėje vandens mėlynėje - pati nuostabiausia romantika. Tačiau kartais ją nustelbia pavojai ir žvilgsnis mirčiai į akis. Man teko dirbti laive, kai susidūrėme su ledkalniu. Bet tokioje situacijoje dingsta baimė, net rankos nedreba. Supranti, kad esi žmogus, privalantis viską padaryti maksimaliai gerai. Priešingu atveju drauge su visa įgula nugarmėsi dugnan."

Žvejys, bet ne meškeriotojas

Algirdas Piera dirbo žvejybiniuose laivuose. Tačiau meškerioti nemėgsta.
"Man reikia, kad būtų daug žuvies, tada tai malonumas. O laukti, kol užkibs kokia žuvelė - ne mano būdui. Nors žuvies teko valgyti įvairiausios, iki šiol man tai pats mėgstaumiausias maistas. Dabar esu "įsimylėjęs" menkę, ir kai tik yra galimybė, valgau iš jos pagamintus patiekalus."

Algirdas prisipažino, kad šeimą sukūrė gana vėlai, nes jūrininko specialybės labiau tinka viengungiui. Su žmona Stase susilaukė dviejų sūnų: Edvardo ir Sigito, kuris pasekė tėčio pėdomis.

Prisimindamas anuos laikus, vyras pasakojo, jog jūreivio žmonai tenka sunki dalia. Lyg ir ištekėjusi, bet be vyro. Tik trumpi susitikimai leidžia pasidžiaugti šeimynine laime. Ir vaikai, Algirdas prisipažįsta, užaugo be tėčio. Tačiau jis mano, kad jo abu sūnūs pareigingi ir darbštūs.

"Koks būdavo džiaugsmas, kai plauki ir pamatai savojo švyturio šviesą! Žinai, kad netrukus apkabinsi savuosius. Juk per šešis ar daugiau mėnesių būni net balso negirdėjęs, žinai tik pagrindines namiškių naujienas, atsiųstas radijo bangomis. O jeigu darbas laive sekėsi puikiai ir grįždavome su didžiuliu žuvies "derliumi", tai prie kranto laukdavo orkestras, susirinkdavo sveikintojų su gėlėmis ir padėkos žodžiais."

Darbo kabinetas - jūra

Senas jūrininkas su džiaugsmu mena tas akimirkas, kai laivas būdavo pakeliamas bangos, o po to sviedžiamas vandenyno gelmėn. Atlante teko susigrumti net su dvidešimties metrų aukščio bangomis.

"Patekus į tokią stichiją, svarbiausia, kad laivas būtų techniškai sutvarkytas. Priešingu atveju galima susilaukti didžiulės bėdos. Bangos užlieja tokia jėga, kad per kelias sekundes viskas lūžta, byra į šipulius.
Ne kartą man siūlė gana aukštas pareigas krante. Atsisakydavau, nes buvau giliai įsitikinęs, kad mano darbo kabinetas - jūra. Krante tik atostogauju. Dabar, jau sulaukus senatvės, į savo darbo vietą žiūriu pakilęs į švyturį. Bet esu laimingas, kad turiu dar tokią galimybę - padėti laivams sugrįžti namo ir akimis pasveikinti juos."