Algirdas Brasas: "Socialinis pedagogas padeda vaikui susivokti"

Neseniai uostamiestyje vyko konferencija apie socialinių pedagogų veiklos pokyčius. Kokia jos prasmė?

Jau 10 metų, kai šalyje įsteigta socialinio pedagogo pareigybė. Mes, socialinių pedagogų bendruomenė, jau turime kuo dalytis. Kalbėjome apie socialinę atskirtį, patyčias mokyklose, nepilnamečių lytinius santykius, girtavimą, rizikingą elgseną, probleminius vaikus.

Kas yra "probleminiai vaikai"?

Tai atžalos tėvų, kurie neatlieka savo pareigų. Mes rūpinamės, kad tie vaikai ateitų į mokyklą, kad būtų čia pavalgę. Aiškinamės, kodėl mokykloje jie patiria agresiją. Tarp mokinių, deja, yra tam tikra hierarchija: pasiturinčių tėvų vaikai nenoriai bendrauja su prasčiau apsirengusiais. Ir žiniasklaida eskaluoja grožio, jėgos, turto kultą. Mes stengiamės įskiepyti pamatines vertybes, giname vaiką sunkiose situacijose.

Globos namuose neturime galimybės dirbti su visa šeima, nes tėvams apribota teisė į vaikų globą. Nėra net vilties, kad tų tėvų gyvenimo būdas pasikeis ir vaikai galės grįžti į savo namus. Mes kuriame savo bendruomenę, savus namus su išskirtine dvasia.

Ar bus socialiniai pedagogai prilyginti kolegoms pedagogams, dirbantiems mokyklose?

Apie tai kalbėjome konferencijoje. Laukiame tokio sprendimo. Mokyklose pedagogai per savaitę dirba 36 darbo valandas, mes - 40. Jų darbas sklidinas stresų ir įtampos, bet ir mes tikrai ne mažiau su tuo susiduriame.

Su asocialiomis šeimomis dar dirba Šeimos ir vaikų gerovės centras?

Taip, jie aiškinasi, kodėl vaikas atsidūrė naktį gatvėje, tas šeimas stebi, lanko. Viena girtaujanti šeima su penkiais vaikais gyveno 9 kv. m bute. Gyvenimo sąlygos nežmoniškos, o vaikai vis tiek norėjo būti su tėvais. Vyriausia, 14 m. mergaitė, mažiesiems atstojo mamą. Mes pasiūlėme apsilankyti globos namuose, apsidairyti... Vaikai įvertino sąlygas ir apsigyveno pas mus. Jie lanko savo tėvus.

Ar yra vilties pakeisti vaikų jau įgytus įpročius, gyvenimo sampratą?

Pas mus yra vaikų, kurie jau buvo gyvenimo dugne. Tokių, kurie, jeigu neparnešdavo tėvams vogtų pinigų išgertuvėms, būdavo sadistiškai mušami - iki sąmonės netekimo. Sunku patikėti, bet vienas tėvas versdavo savo berniukus provokuoti avarines situacijas, o pats sėdėdavo krūmuose. Kai automobilis užkliudydavo vaiką, vairuotojo pareikalaudavo užmokesčio - arba kviesiąs policiją. Vienas berniukas, išprovokavęs avariją, buvo smarkiai sužalotas - jam lūžo kaukolė.

Jeigu vaikas į globos namus patenka dvejų trejų metų, - jis dar nesumaitotas žiaurios patirties. Auklėtojos jam atstos mamas. O vyresnis jau sunkiai sugeba net kalbėti natūraliu tonu.

Tarnavimas kitiems - tai savo sielos gydymo būdas?

Pasakysiu atvirai: socialiniu pedagogu tapau atsitiktinai. Dirbau logopedu - pedagogu, paskui sukūriau šeimą - ieškojau didesnio uždarbio.

Nesu Dievas, kad pakeisčiau tą vaiką, - galiu tik padėti jam susivokti šiame gyvenime. Kai atėjau dirbti į globos namus, situacija buvo nevaldoma. Buvo nepilnamečių prostitučių tinklas, vietos suteneriai veždavo mergaites į laivus. Mažesnieji vaikai plovė kojines vyresniesiems. Septyniolikos metų vaikinukas, susijęs su nusikalstamu pasauliu, man pasakė: "Ko tu, asile, draskaisi ir kišiesi? Čia buvo, yra ir bus mūsų valdžia." Bet tą situaciją mes pakeitėme, dabar apie 80 procentų auklėtinių išeina į gyvenimą visaverčiai žmonės.

Kaip to siekiate?

Rūpinamės vaikų užimtumu, siūlome įvairios veiklos: sporto, rankdarbių būrelių, dailės ir muzikos terapiją. Vaikai tiesiog kuria stebuklus. Aš organizuoju vasaros stovyklas, vežuosi vaikus į žvejybą. Turėjome nuostabią išvyką laivu, kai vyko ir mūsų darbuotojų šeimos su vaikais: kapitonas virė žuvienę, plaukiojome po marias, saloje kepėme dešreles. Turime sudarę sutartį su miesto Moksleivių saviraiškos centru.

Mano mokytojas taip sakė: "Duok vaikui kamuolį, - ir jis mes jį į krepšį. Neduosi - paims plytą ir mes į langą".

Didžiulis darbas kiekvienam vaikui rasti veiklos nišą, išlaisvinti jo gebėjimus, išklausyti ir paguosti, pagaliau mylėti visa širdimi.