Algimantas Galvelė: "Dulkių šluostyti nuo savo žaislų žmonai nepatikiu"

Susidomėjau jais nuo vaikystės, skaitydamas specialiąją literatūrą, ir dauguma draugų buvo technikos mėgėjai. Pirmąją kolekciją rinkau ir dariau pats, nuo A iki Ž - iš popieriaus ir medžio, ir tai buvo didesni modeliai, nei dabartiniai - 72 kartus mažesni už tikrus. Bet pirmieji neturėjo išliekamosios vertės, tad sulūžo, sunyko. Po to parduotuvėse pasirodė nemažas asortimentas įvairių anglų, prancūzų, amerikiečių firmų surenkamų modelių, kainavusių vos 40-50 kapeikų, tad, užuot krapštęsis prie vieno mėnesį, surinkdavau kelis per savaitę. Atsirado ir Kauno aviamodeliuotojų klubas "Sparnai-72" (gyvuoja jau 20 metų).

Antroji kolekcija ėmė kauptis, kai baigėsi gyvenimo klajonės?

Baigęs Vilniaus universitetą, buvau pašauktas į kariuomenę, tarnavau finansų tarnybos viršininku aviacijos daliniuose ir trejus metus gyvenau Baltarusijoje, dvejus - Afganistane, o karinę tarnybą baigiau Estijoje. Laimė, žmona dar nebuvo mano modelių iškrausčiusi. Ir, pagaliau apsistojęs vienoje vietoje, galėjau atsidėti savo pomėgiui.

Kuris turbūt ne tik padėjo perprasti lėktuvų konstrukcijos paslaptis, bet ir praplėtė akiratį?

Kolekcija aprėpia visą karo aviacijos istoriją, didesnė modelių dalis - 1935-1936 metų, nuo tada, kai Ispanijoje prasidėjo karas, ir iki šių dienų. Aišku, tai ne patys didžiausi kariniai lėktuvai, nes jie užimtų per daug vietos. Galiu pasakyti, kad išmanau XX a. istoriją, nes praktiškai ji - vien karai, ir nebuvo nė metų, kad kur nors kas nors nekariautų. Na, o jei kariavo, tai ten būdavo pasitelkta ir aviacija, ir apie tai skaitydamas, sužinojau netikėtų, įdomių dalykų. Štai tik prieš metus sužinojau, kodėl Indija mušasi su Pakistanu dėl Kašmyro, ir nepasidalina kalnų, priekalnių, kur gyvena musulmonai. Pasirodo, kai Anglija buvo okupavusi Indiją ir ši buvo jos kolonija, patys britai negalėjo valdyt tokios didelės valstybės, tai valdymo teises pardavinėjo vietos kunigaikščiams - radžoms. Ir buvo dvi grafystės (dabar valstijos), tai Džamu grafystės valdovai pardavė valdymo teises Kašmyrui, o jame gyvena 60 ar 70 proc. musulmonų.

1947 ar 1948 m. Pakistanas ir Indija buvo viena valstybė, o siena buvo brėžiama pagal musulmonų ir budistų gyvenamąją vietą. Tai Pakistanas ir pretendavo į Kašmyrą, nes ten gyvena musulmonai, ir penkiasdešimt metų mušėsi dėl to nedidelio žemės gabalo.

Ir didžiuosiuose karuose, kurie neseniai vyko Irake ir Afganistane, neapsieita be aviacijos, ji ten buvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs pergalę. Tas pats buvo II pasaulinio karo metais: kai viena kariaujanti pusė turi stipresnes aviacijos pajėgas, tada ir prasideda problemos.

Kaip tobulėjo pati aviacija, be abejo, irgi matyti iš jūsų modelių?

Štai šį rusišką naikintuvą bombonešį, kuris nebuvo itin geras, galėjau pačiupinėt tikrą: kai tarnavau Estijoje, paskutiniojo TSRS dalinio lėktuvai stovėjo aerodrome, - demonstruoja modelį, pasakodamas, jog tokie rusų lėktuvai vėliau buvo parduoti Egipte, Sirijoje ir dar maždaug 30 valstybių. Pirmojo pasaulinio karo metu primityviausių lėktuvų modelių neišvydome, nes jie buvo eksponuojami vienoje iš daugelio parodų, kuriose dalyvauja ponas Galvelė. Tačiau papasakojo apie juos.

- Pirmieji lėktuvai atsirado XX a. pradžioje, kai 1906 m. per Lamanšą perskrido pirmasis lėktuvas, pilotuojamas prancūzo, anuomet tai buvo didelis žygdarbis - perskrist virš jūros, nors jos buvo tik 20 km. O pirmą kartą karo veiksmuose lėktuvas buvo panaudotas trečiojo Balkanų karo metu, 1912 m. Bombų dar niekas neturėjo, tai ant turkų pozicijų mėtė granatas. I pasaulinio karo metu pasirodė, kad lėktuvas - puiki priemonė žvalgybai, o netrukus buvo sukurti lėktuvai žvalgybininkams numušti. O kai kilo mintis ką nors mesti žmonėms ant galvos, iš pradžių naudojo paprastas rankines granatas. Iki pradėjo gaminti specialias bombas, priešo kavalerijos daliniams buvo skirtos specialios metalinės strėlės: jų iš lėktuvo pabarsčius, kliūdavo arkliams ir žmonėms, bet sunku pasakyti, kiek tai buvo veiksminga. Arkliai išsibėgiodavo ne tiek nuo strėlių, kiek nuo variklio gausmo.

Kieno pusėje buvo Fortūna?

Na, per Pirmąjį pasaulinį karą susiformavo trys lėktuvų grupės: bombonešiai, naikintuvai, skirti priešo lėktuvams, ir žvalgybiniai. Neblogą karo aviaciją turėjo anglai, gerą - vokiečiai, o geriausią turbūt turėjo prancūzai. Sunku pasakyti, kas buvo lyderiai, nes antai geriausiu lakūnu laikytą baroną Richthofeną, numušusį 80 priešo lėktuvų, pašovė naujokas anglas, išskridęs į pirmąjį ar antrąjį savo mūšį. Taigi laimės dalykas, kas tampa nugalėtoju. Toliau aviacijos augimas dešimtmečiui sustingo, po to atsirado galingesni varikliai ir naujos konstrukcijos, o II pasaulinio karo pabaigoje jau atsirado reaktyviniai lėktuvai: anglai turėjo tik naikintuvus, o vokiečiai - ir reaktyvinius bombonešius, ir naikintuvus.

Kaip keitėsi skrydžio greitis?

Po karo greitai viskas apsivertė, greičiai nuo pirmųjų lėktuvų, 100 - 120 km per val. išaugo iki 2,5 tūkst. km per val. Po to greitis nebedidėjo, net pasidarė mažesnis, nes tokiu greičiu lekiant, pilotui nėra kas veikt, jis spėja tik pavyti arba pabėgt. Tad realus greitis - 1000 km per val.

Ar galite pasakyti, kokia bus trečiojo pasaulinio karo aviacija?

Būtų puiku, jeigu išvis nekariautume. Na, yra daug kas numatyta. Amerikiečiai daro lokatoriams nematomus lėktuvus. Lokatoriai veikia tokiu principu: spinduliuojamos radiobangos atsispindi nuo lėktuvo, lokatorius sugauna atspindį ir nustato vietą, atstumą ir kryptį. Naujieji lėktuvai sukonstruoti taip, kad tas bangas arba sugeria, arba atspindi jas į visas puses, kad į lokatoriaus anteną informacija negrįžtų. Aišku, lėktuvus galima aptikti kitomis priemonėmis, bet tai labai brangu.

Kas šiuo metu yra aviacijos lyderiai? Turbūt amerikiečiai, iš paskos juos vejasi rusai. Kiekviena valstybė eina savo keliu, ir amerikiečiai bando viską daryti labai gerai, o rusai nelinkę garsinti savo pasiekimų, bet jie turi savitą aviacijos naudojimo koncepciją.

Ar Lietuvos aviacija, palyginti su didžiųjų valstybių, yra neverta dėmesio?

Ji tokia nėra. Prieš karą Lietuvos aviacija buvo europinio lygio, po karo, kai buvome TSRS sudėtyje, aviacija buvo tik sportinė. Dabar, kai atgavome nepriklausomybę, buvo nupirkti čekų gamybos keturi mokomieji koviniai lėktuvai, tokiais naudojasi beveik visos Rytų Europos skraidymo mokyklos. Kai šie nusidėvėjo, prieš dvejus metus iš čekų nusipirkome du naujus Albatrosus L-39ZA. Na, yra keli malūnsparniai, keli geri itališki transporto lėktuvai - viename jų nepavyko įrengti prezidento saloną. Sakyčiau, kovinių pajėgų mūsų aviacija neturi.

Turbūt pasitaikė ir kazuistinių technikos pavyzdžių?

O, pilna tokių keistų skraidymų būta, dabar mažiau, nes galimybės leidžia apskaičiuot, kaip orlaivis skris. Tarp kuriozų paminėčiau lėktuvą, kurio kabina įtaisyta ant sparno; jis buvo skirtas żvalgybai. Būta lėktuvų su pilvais ir kuprom, skrendančių atbulai, tai yra ne su traukiančiu, o su stumiančiu propeleriu. O jei klausiat apie stebuklus, tai kiekvienas lėktuvas - savotiškas technikos stebuklas.

Ar jūsų pomėgis suteikia dvasios polėkių, iš aukšto žvelgiate į gyvenimiškus rūpesčius?

Ne, iš padangių nežvelgiu, gyvenimas yra gyvenimas, darbas yra darbas, turiu savo poreikius, o pomėgis kolekcionuoti lėktuvų modelius yra tik priedas. Kai oras atšyla, nuvažiuot į žvejybą - šventas reikalas. Dar esu karybos istorijos klubo narys, domimės Napoleono laikotarpiu. Pomėgių turiu daugybę, tik duok, Dieve, sveikatos.

Taigi esate "aerodinamiškas". Kam ketinate palikti savo kolekciją?

Dar nežinau. Sūnus viską apie ją išmano, bet jį domina kita veiklos sritis. Na, o žmona Danutė mano pomėgį toleruoja, be jos nieko nebūtų. Ne, dulkių šluostyti nuo savo žaislų jai nepatikiu, o ji ir nesiveržia, - juokiasi pokalbininkas.

Ar daug teko pačiam skraidyti?

Iš dyko buvimo teko - transportiniu sraigtasparniu. Nors štai koviniai sraigtasparniai, galintys nusileisti į bet kurią vietą, yra labai svarbūs kovinėse operacijose prieš tankus ir partizaninėje kovoje. Ir juos pilotuoti yra sunkiau, negu lėktuvus, nes sukantis reikia nustatyti propelerio kampą, kad nenukirstum sau uodegos. Maža tikimybė, kad ir lėktuvą galėtų pilotuoti diletantas, kaip rodoma filmuose.

Nepaklausiau, kokiame aukštyje gali skristi šiuolaikiai lėktuvai?

Maksimalus pakilimo aukštis - 20 km, bet realiai niekas neskraido aukščiau nei 7-8 kilometai. Kuo aukščiau skrenda lėktuvas, tuo lengviau jį numušti, nes jei paleisi nuo žemės raketą, nuo pirmos gal pilotas išsisuks, bet antrosios tikrai neišvengs. Taigi visi lėktuvai nūnai spaudžias prie žemės.