Aleksas Bagdonavičius: "Kiekviename darbe reikia kūrybos"

Jaunimo centre pradėjau dirbti 1991 metais, tada ir subūriau. Buvo šalta, niūri žiema. Net ir žmonių nuotaika buvo niūri, toks laikmetis. Per vieną jaunųjų filologų konkursą pakviečiau jaunuosius rašytojus. Dar pajuokavau juodu humoru: "Jei tapsite rašytojais, atlyginimo negausite, bet gal valstybė bent nemokamai palaidos..." Va, netyčia ir atėjo keli.

Šį būrelį lanko miesto vyresniųjų klasių moksleiviai. Jau pasikeitė kartos, tie pirmieji savo vaikus augina. Įdomiausia, kad jie sako, jog inžinieriaus, teisininko darbe ar versle jiems labai padėjo šie susitikimai. Kiekviename darbe reikia kūrybos...

O kuo tokie užsiėmimai gali padėti inžinieriui ar teisininkui?

Jaunimas mokosi kantrybės, mokosi susikaupti, stebėti aplinką, mąstyti, analizuoti, bendrauti, plečia akiratį.

Iš pradžių į būrelį rinkosi literatūros polinkių turintys vaikai. Po to užėjo žurnalistikos šišas. Mes lankome redakcijas, spaustuves, televizijas. Kviečiame į susitikimus žurnalistus. "Vakarų eksprese" rengėme savo puslapį "Moksleivių stotelė". Rašinio išspausdinimas jaunuolio širdyje prilygsta Jūros šventės fejerverkams. Pasirodo, namie po to vyksta netgi šeimyninės šventės, o darbai siunčiami net į Rusiją, už Volgos, giminėms parodyti...

Būrelyje buvo tokių, kurie tikrai gerai rašė, bet netapo rašytojais. Užtat tapo gerais žmonėmis.

Jurga Karčiauskaitė, dabar Europoje žinoma juvelyrė, rašė ir prozą, ir eiles. Taip pat ji lankė ir E. Balsio menų gimnaziją. Kiek žinau, menininkų vaikams sunku reikštis kaip menininkams, bet ji savo pasiekė.

Eugenijus Ostapenka viename interviu pasakojo, kaip jis tapo dainininku. "Esu lankęs būrelį, o toks Bagdonavičius paklausė, ar moku groti gitara, aš pasakiau, kad moku, o po to išsigandau, kad manęs paprašys pagroti." Tada parlėkė namo ir tėvų pareikalavo: samdykit mokytoją. Pradėjo mokytis, vėliau pastebėjo, kad jo eilėraščiai prašosi melodijos.

O jūs iš jaunimo mokotės?

Aš visą gyvenimą mokausi. Tokia pedagogo duona. Jei mes nenorime mokytis, mes stovime vietoje. Mes dažnai užsikonservuojame ir gyvename tame laikmetyje, kai jauni buvome.

Mane žavi drąsus temų pasirinkimas. Kartais profesionalams rašytojams būdingas lietuviškas nuolankus pasiseilėjimas... Kai jauni žmonės pradeda kurti, rašymas būna silpnas, bet kokia temų įvairovė!.. Jie nuvyksta į šiukšlyną ir mato gyvenimą.

Prokuroras Justas Laucius yra lankęs šį būrelį. Kažkada jis yra aprašęs supūliavusį kojos nykščio nagą... Jaunųjų filologų konkurse už šį tekstą tapo laureatu.

Yra ko pasimokyti iš jaunimo - to drąsumo, maksimalizmo. Yra toks posakis: senimas sako, kad jie - prieky, o jaunimas visada gale, bet šie atsikerta: "Bet mes visą laiką jus stumiam".

Kaip dabartiniame informacinių technologijų pasaulyje priverčiate vaikus paimti į rankas popieriaus lapą ir rašiklį?

Man pačiam neaišku... Matyt, jie turi įgimtą poreikį. Čechovas yra sakęs: jei scenoje yra šautuvas, jis turi iššauti. Jei jaunuolis turi popieriaus lapą ir tušinuką, tai jis ir rašo.

1991 metais jaunimo domėjimasis knygomis buvo didesnis nei dabar. Dabar informacijos srautas, kompiuteriai numuša domėjimąsi knygomis. Viena mergina prieš keletą metų manęs paprašė: "Ką man paskaityti? Aš visai knygų neskaitau. Programines dantis sukandusi perskaitau." Tai aš jai pradėjau nešti iš namų knygas.

Anksčiau į būrelį ateidavo idealistai, dabar jaunimas mąsto pragmatiškai. Jie planuoja ateitį, žiūri į perspektyvą, mąsto: pravers ar ne. Ateina su klausimu: "O ką aš čia gausiu?"

Jaunimo centrui direktoriaujate jau beveik penkiolika metų. Kuo prasideda jūsų darbo diena?

Buvo toks klausimas per vieną seminarą. Vienas direktorius atsakė: "Perbraukiu pirštu per palangę - patikrinu, ar gerai valytoja darbą atliko". Aš to nedarau, tam yra pavaduotojai...

Į darbą aš ateinu prieš aštuonias, suplanuoju, ką šiandien reikėtų padaryti. Dieną pradedu nuo sudėtingų klausimų, paskui pereinu prie malonesnių.

Iš viso Jaunimo centre maždaug dvidešimt kolektyvų lanko 700 vaikų. Čia dirba išskirtiniai pedagogai, aš juos vadinu aukso fondu. Apie jų auklėtinius ateina pagyrimai iš Amerikos, Japonijos... Jie - savo darbo profesionalai, fanatikai.

Jaunimo centras planuoja plėsti paslaugų spektrą - atsinaujinti, pasiūlyti tarptautinių projektų. Jaunimo centras nebijo keistis. Pavyzdžiui, tautinių šokių ansamblis "Vijurkas" įtraukė į savo programą ir šiuolaikinių šokių, "Jungos" kolektyvas šoka breiką. Mokslo metų pradžiai tradiciškai ruošiame Pirmąją pamoką Atgimimo aikštėje bei koncertą Žvejų rūmuose.

"Neskiriu, kur laisvalaikis, o kur darbas..."

"Mus pripažino pačiais geriausiais. Gavome bronzinę ir labai sunkią, visų išsvajotąją statulėlę", - sakė Klaipėdos jaunimo centro dainos studijos "Keberiokšt", festivalio "Laumės juosta-2005" laureatės, vadovė Regina Vindžigalskienė.

"Buvo visai netikėta, kad mums paskyrė statulėlę. Paslaptis buvo laikyta iki pat pabaigos. Tad kai kurie vaikai išėjo atsiimti prizo apstulbę - net nesugebėjo pasidžiaugti", - prisiminė vadovė, dirbanti ne tik su šiuo ansambliu, bet ir Klaipėdos universitete bei J. Kačinsko muzikos mokykloje.

Kuo ypatinga "Keberiokšt" šeima?

Studiją lanko apie 50 vaikų nuo 3 iki 18 metų amžiaus. Jie dirba atskirose grupėse: 3-5 metų, 1-4 klasių, na, ir vyriausieji, kaip mes vadiname, "pensininkai". Kai kuriems vaikams trylika, o jie čia dainuoja jau dešimt metų, nuo trejų metukų.

Mes labai daug repetuojam - po keturis kartus per savaitę. Va, grįžome iš "Laumės juostos", bet vaikai man sako: "Tik nesakykite, kad jau paleidžiate atostogauti..." Vaikai net kartu gimtadienius švenčia.

Dažnai po darbo važiuodama namo matau, kaip visa mano didžiokų grupė, išėjusi prieš valandą iš repeticijos, keliauja per miestą...

Kartais tėvai paskambina ir pasiguodžia, jog vaikas turi problemų dėl mokslo. Aš tuomet sakau vaikams: "Artėja trimestro pabaiga, reikės pažiūrėti, kaip jums sekasi..." Ir, žiūrėk, vaikai pasitempia.

Aš matau, kaip vaikas auga. Jis ne tik tobulėja kaip dainininkas, bet ir tampa asmenybe. Yra buvę tokių vaikų, kurie turėjo įvairių kompleksų. Kai priimu vaikus į studiją, pasirašau sau anketėlę: tas - nedrąsus, tas - susikaustęs... O tėvai ateina po kokių ketverių metų ir sako, kad vaikas tapo klasės lyderiu. Mano širdis džiaugiasi.

Tokia yra muzikos galia?

Jei dainuoji ir galvoji, kaip čia gražiai išsižiojus, tai - viena. Bet jei mąstai, kaip iš dainos sukurti spektaklį, - visai kas kita. Jei vaikas žino savo vaidmenį, žino, ką pasakyti klausytojui, - scenoje gimsta kūryba. Kartais būdavo, kad mamos po koncerto priekaištaudavo vaikams... Bet vaikai viską daro labai gerai. Jie atėjo ne į darbą, neatimkite iš jų laimės kurti...

Jūs pati dirbate ir su studijos mažaisiais, ir su vyresnėliais.

Ir su jų tėvais... Turime tradiciją kasmet koncertuoti Klaipėdos publikai. Visada vieną dainą atlieka ir tėvai, dažniausiai retrodainas. Mes tai vadiname tėvų namų darbu. Vaikai labai jaudinasi dėl savo tėvų. Kai sueiname į repeticiją, pribėgę klausia, ar mamos išmoko dainos žodžius, siūlo parodyti, kaip atlikti sunkesnę vietą.

Iš tiesų, studijos vaikų tėvai labai šaunūs. Prieš konkursus daug dirbdavome savaitgaliais. Tai tėvai kantriai laukdavo prie durų su kibirais ir grėbliais, kad po repeticijos galėtų važiuoti į sodą.

Na, o su įvairaus amžiaus vaikais ir darbas skiriasi. Sunkiausia - su mažiukais. Jiems viskas perteikiama per žaidimą. Visą laiką turi vykti darbas, nors viena laisva sekundė - ir jau kyla šurmulys.

Stengiuosi vaikams ugdyti muzikinį skonį. Man smagu, kai merginos aptarinėja kolegų dainas: "Melodija nebloga, bet žodžiai banalūs..." Džiugu, kad jie klausosi ir mąsto. Kartais net patys mažiausi pastebi: "nešvarus garsas". Prieš pirmuosius koncertus užkulisiuose jie ir pasistumdo, pora mergaičių net scenoje prie mikrofono yra susimušusios, o vėliau vaikai išmoksta prieš koncertą susikaupti.

Ko vaikai išmoksta "Keberiokšt" repeticijose ir kuo nuo jų užsikrečiate jūs?

Vaikai ugdo savo valią, išmoksta bendrauti su žmonėmis. Išvažiuodami į kokį festivalį užsienyje mes pakalbame, jog už mūsų - Lietuva. Vadinasi, mūsų elgesys turi būti toks, kad kiti suprastų, jog mes esame kultūringa tauta.

Per repeticijas pakalbame apie rokenrolą, džiazą, net renesanso muziką, nes turėjome tokį projektą. Kažkada dainavome dainą "Mane bara suaugę". Ten buvo tokie žodžiai: "Neskaitau aš Šekspyro, neskaitau aš Dantės, neskaitau aš Voltero, neklausau aš Vivaldžio..." Buvo nuostabu, kai vaikai patys teiravosi, kas jie tokie.

Savotiškos patirties vaikai įgavo Vakarų Lietuvos televizijoje - prieš porą metų patys kūrė laidą "Dainuok ir šok su "Keberiokšt". Kiekvieną savaitę turėjom laidą, kedenom visus aplinkinius kolektyvus.

Iš jaunimo pasisemiu jaunatviškumo, energijos. Toks darbas neleidžia pasenti. Tingėti čia negalima. Nesugebu atskirti, kur laisvalaikis, o kur aš dirbu. Net po repeticijų, grįžus namo, galva nesiilsi: ieškau natų, sudarinėju repertuarą, su tėvais bėgame į parduotuvę pažiūrėti kostiumų. Galva, širdis ir siela nuolat šiame darbe.

Turbūt "Keberiokšt" lentynoje stovi ne vienas apdovanojimas?

Paskutinysis sezonas buvo ypač turtingas konkursų ir festivalių. Pernai ir šiemet aukščiausias prizines vietas laimėjome Čekijoje, Taline, Kaune tarptautiniame konkurse "Kalėdų karalystė", festivalyje Klaipėdoje "Giest lakštingalėlis", konkurse "Popkopėčios".

Šiemet "Laumės juostoje" dainavo ir mūsų mažiukų ansamblis, ir solistai, ir vyresniųjų koncertinė grupė. Ir net parodėme šokį, kurį sukūrė mūsų choreografė Idilija Klimaitė-Mikalauskienė. Be to, mūsų aranžuotojas Algirdas Zigmantas "Laumės juostoje" buvo pagerbtas už profesionaliausią dainos aranžuotę.