Aleksandras Krutovas: "Kai myli - net jūra negali išskirti..."

Kadaise panašiai kalbėjo mano "zampolitai" (kapitono padėjėjai politiniam darbui). Iš pradžių buvau antros klasės jūreivis, reikėjo grindis plauti. Na, ką - plaunu. Įeinu plauti tualeto - nieko baisaus, aš gi darbo nebijau. Kaime mėšlą mėžti padėdavau, ir kas čia tokio. Staiga užeina viršininkai. "Na, kaipgi tu taip... Gėlės, aplodismentai, moterys... O čia - tualetas." Kentėjau, kentėjau, bet jie nežinojo, su kuo turi reikalą. Kartą man nusibodo ir, tvirtai šluotą laikydamas, pasakiau: "Aš - kariškis. Man pasakys - plikomis rankomis tualetą plausiu." Nuo to laiko jie pradėjo pirmieji su manimi sveikintis. Pamanė, kad dirbu KGB (juokiasi)... Tokie laikai buvo, nieko nepadarysi.

Dabar moterų maža laivuos, liko vieni vyrai?

Kituose laivuose yra moterų, bet ne visur. Nebėra bufetininkių, virėjų. Pas mus - visi vyrai. Virėjas, ir tas vyras.

Koks gyvenimas be moterų? Netrūksta?

Laive moterų nėra. Na, bet per televizorių jas matom (šypsosi). Galiu pasakyti atvirai: taip, iš pradžių sunkoka. Rūpi, kaip ten žmona... Čia viskas nuo žmogaus priklauso, nuo santykių šeimoje. Kitas gali atplaukt į Kaliningradą, nueiti į "kabaką" ir užsimiršti. Man taip neišeina. Kai dar jaunas buvau, į jūrą neplaukiojau, žinojau: jei susipyksiu su žmona, ji išeis. Neteksiu jos. Mano žmona - tvirto charakterio, "kieta" moteris. Pasakė - ir viskas. Tai kitą kartą ir save reikėjo prispausti, kad neprarasčau mylimo žmogaus. Jei neieškosi kompromisų, nieko gero nebus. Daug jūreivių šeimų patyrė tragedijas. Kiti vyrai per keletą mėnesių oi kiek moterų pakeičia!
Kai anūkai gimė, paskambinu namo ir klausiu: "Na, kaip partizanai, teroristai laikosi?" O žmona: "Ko tu visąlaik tik apie anūkus tekalbi?" Vaikai labai greitai auga. Išplauki trims mėnesiams, o kai grįžti, vaikas jau kokiu sprindžiu aukštesnis... Žmona, žinoma, šito nepastebi, juk kiekvieną dieną mato vaikus. "Tu, tėve, jau sensti", - sako man dukra. O aš prieštarauju: "Na, lyg ir nieko dar atrodau". Irgi nepastebiu.
Su žmona susilaukėme dviejų dukrų ir sūnaus. Pas mus - kaip pas vokiečius: iš pradžių dukros gimė, o po to - sūnus. Juk sūnų kam nors auklėti reikia... Pasirūpinom.

Sunku jūreiviui bent kartelį "į kairę" nenuplaukti...

Galbūt man pasisekė. Anksčiau plaukdavom į Rygą, Kaliningradą, Taliną, Liepoją. Paskambinu namo - žmona pas mane atvažiuoja. Būdavo, savaitę laivas stovėdavo. Pavyzdžiui, Kaliningrade stovint laivui mes sugebėdavom netgi trumpam namo parvažiuoti... Koks čia atstumas iki Klaipėdos - keturiese taksi išsikviečiam ir grįžtam. Tad problemų nebuvo.
Jaunimui, žinoma, sunkiau. Kai tau dvidešimt ir moterų beveik neturėjai... Restoranai, linksmybės... Naudojasi proga, o kaipgi. Na, ir ne tik jauni...

Tik ne jūs?..

Būsiu atviras: išgerti, kartu pasėdėti, paplepėti aš galėjau. Ir kitą kartą, kai jau "užeidavo" dėl moterų, galvodavau taip: "Na, jeigu aš dabar šitaip, o kaip žmona? O jei ji irgi taip?" Aišku, malonu matyti gražias moteris, ir dar akelėmis tau mirksinčias. Bet nepasakyčiau, jog visai nebegali ištverti.
Paklausiu jūsų: ar galite suprasti vyrą arba moterį, kurie jau tris, keturis ar net penkis kartus buvo išsiskyrę? Kokia čia meilė? Daug tokių esu sutikęs. Kam man šitaip elgtis, jei turėjau labai gerą žmoną, puikią savo vaikų motiną. Man tiesiog nereikėjo kitų ieškoti. Dabar moterys bijo, kad, neduok, Dieve, "pasigaus" vyras kokią nors ligą, o anksčiau visai kitokie laikai buvo. Nors AIDS nebuvo, bet kitos ligos buvo kaip reikiant paplitusios, o tokius miestus kaip Kaliningradas daugelis vadino tikru siaubu. Tai ką - grįši pas žmoną ligotas, ir tau viskas, "šakės". Jei proto nėra - gali kad ir šešiskart tuoktis...

Sako, moterys jūreiviams pačios ant kaklo kariasi.

Štai Vokietijoje anksčiau būdavo taip: nereikėjo niekur eiti. Atplauki į uostą - atvažiuoja moteris. Maždaug 30-35-erių metų, matyt, buvo ištekėjusi, bet vyras jau miręs, o gal išsiskyrusi. Bet save prižiūrinti. Atvažiuoja mašina, sustoja ir laukia. Visi žinojo - prieisi, nuvažiuosi su ja - ir nusimaudysi, ir pamaitintas būsi, ir "čerką" tau pripils. Tik vieno prašo - būk vyras. Ir žinojo, kad visi mes - patikrinti, sveiki. Mūsiškių nebijodavo. Bet būdavo sunku ištrūkti.

Ar tiesa, kad jei moteris dirba laive, tai ji būtinai "priklauso" kapitonui?

Ne, netiesa. Jos labai jaunos. Ateidavo dirbti dvidešimtmetės virėjos. Atmenu žmonos žodžius: "Tu žinai, anksčiau galvojau, kad 23 metų vyras - jau toks senas"... Mat ji jaunesnė už mane penkeriais metais: kai tuokėmės, jai buvo 18, o man - 23-eji. Pagimdė būdama 19-os, na, po vestuvių, žinoma (juokiasi). O aš jai sakau: "Na, o dabar 23 metų vyras - senas ar ne?". Tas pat ir laive. Na, kiek kapitonui metų - maždaug 55-60. O virėjai - dvidešimt. Kapitonas gal ir patinka, bet jis per senas, o kiek jaunų vyrų laive būdavo...

O ar dažnai jūreiviai su merginomis romaną užmegzdavo?

O kaipgi! Pas mus buvo toks bocmanas Filipovas: jis vedė virėją. Ir jiedu iki šiol gražiai kartu gyvena. Tas pat ir su kitu bocmanu Serioža. Bet anksčiau tokie dalykai buvo griežtai draudžiami. Tai dabar vyras su žmona gali vaikščioti vienam laive. O tada - gink Dieve. Bet, žinoma, jaunimas rasdavo ir vietos, ir laiko...

Ar jūsų žmona nepavydėjo?

Ji juokaudavo su draugėmis kalbėdama: "Tegul jis elgiasi kaip išmano. Aš jam taip padarysiu, kad plaukai piestu atsistos." Klausiu: "Negi muši?" - "Ne. Aš tiek vyrų susirasiu!.."
Visada visiems sakau: man gyvenime dukart pasisekė. Turiu galvoje žmoną ir uošvę. Kitą kartą sakau, kad su uošve net labiau pasisekė... O, kokia mano uošvė! Protinga, "bajava" moteris! Kartą, pažiūrėjęs į jos jaunystės nuotrauką, sakau žmonai: "Jei būčiau sutikęs ją aštuoniolikmetę - tu būtum nuošaly likusi" (juokiasi).

Kodėl anūkus teroristais vadinate?

Tai kad teroristai, Jėzau! Žinote, ko jie manęs lauktuvių prašo? Kulkosvaidžių, "Uzi" automatinio pistoleto, stingerio... Jei sovietmečiu pas mane būtų tokį sąrašą radę, darbo būčiau netekęs... (juokiasi).
Prisipažinsiu, niekada nemaniau, kad anūkus mylėsiu labiau nei savo vaikus. Tačiau neveltui sakoma, kad tai, ko negalėjome duoti savo vaikams, stengiamės atiduoti anūkams.