Taip. Šiuo metu gyvenu tarp Klaipėdos ir Rygos. Latvijoje jau dirbame nuo praeitų metų gegužės mėnesio, o centrą planuojame atidaryti šį balandį.
Papasakokite plačiau apie šį projektą.
Jūrininkų treniruočių centras įsikurs 800 kvadratinių metrų patalpose. Tame pačiame pastate bus ir viešbutis, ir restoranas. Įsigijome pačią naujausią įrangą, taikysime 25 mokymo programas. Ateityje jų bus dar daugiau. Tikimės, kad Latvijos jūrininkų treniruočių centrus pavyks stumtelėti į šoną.
Supykinsite brolius latvius...
Ne, kodėl... Mes skiriamės nuo kitų centrų, kuriame naujas mokymo programas. Mokslas ir technologijos nestovi vietoje. Kas buvo sukurta prieš penkerius metus, dabar jau pasenę. Todėl įrangą atnaujiname kas ketverius metus. Jūrininkams treniruotis bus tik lengviau, kai Klaipėdos ir Rygos centrai tarpusavyje bendradarbiaus.
Beje, norime, kad į Jūrininkų treniruočių centrą Rygoje atvažiuotų mokytis užsieniečiai. Studijų kokybė atitinka visus tarptautinius reikalavimus, o mokslas čia jiems kainuotų pigiau.
Tai nebijote konkuruoti net su senųjų jūrinių valstybių centrais?
O kodėl ne? Mes tai oficialiai pranešėme, kai prieš stojimą į Europos Sąjungą viešėjome Anglijoje. Norvegai ir olandai net siūlė dirbti kartu. Bet tokiu atveju mūsų šalies treniruočių centrai niekuo nesiskirtų nuo norvegų ir olandų. O juk įkurti centrą mes galime ir patys. Tiesa, vieniems tai daryti sunkiau, užima daugiau laiko. Bet tik taip mes galime sukurti savo, lietuvišką, jūrininkų treniruočių centrą.
Sveikos ambicijos.
Prieš penkerius šešerius metus tikriausiai nebūčiau pasakęs, kad šioje srityje galime ką nors pasiekti. Atsimenu, lankydamasis Anglijoje, stebėjausi jų mokymo programomis, įranga. Maniau, kad pas mus to niekada nebus, nepajėgsime to padaryti - brangu, sudėtinga. Bet padarėm! O šiandien nuvažiavęs į Angliją matau, kad ne viskas ten tobula. Tarkim, kai ką aš daryčiau kitaip. Tai įrodo, jog mes jau pereiname į kitą pakopą. O dėl ambicijų... Jos turi padėti siekti tikslo.
Kas šiame centre dirba? Darbuotojus rinkotės pats?
Oi ne. Kolektyvas susikūrė ne per vienerius metus. Vieni užėjo išgerti kavos ir liko, kitus rekomendavo, dar kitų ieškojome patys...
Daugiausia turbūt kolektyve jaunimo?
Galiu pasakyti, jog tai aukso vidurys. Vyresnieji gali didžiuotis savo patirtimi, kuri yra neįkainojamas dalykas, tačiau jiems sunkiau sukurti ką nors nauja. O jaunuoliai nori viską keisti ir atnaujinti, tačiau jiems trūksta patirties.
Esate griežtas vadovas?
Tikrai ne diktatorius. Darbuotojai laisvai priima sprendimus, jiems nereikia mano leidimo. Tai juos įkvepia dirbti, plėtoti naujas mokymo programas. Na, jei turi klausimų, ateina pas mane. Aš padedu realizuoti jų sumanymus.
Prieš dešimtmetį plaukiojote jūromis. Jaučiate vandens stichijos ilgesį?
Žinoma. Jūrininko profesija - nuostabus dalykas. Štai Vokietijoje jūrinės mokyklos yra perpildytos.
Kodėl?
Todėl, kad jūrininko profesija garantuoja darbo stabilumą. Net ir metęs ją, tu visada gali sugrįžti atgal. Pas mus ateina žmonių, kurie dešimtį metų neplaukė į jūrą, bet išlaiko čia kursus ir vėl išplaukia.
O Lietuvoje jaunimas veržiasi į jūrą?
Liūdna, bet šiandienos jaunimas nenoriai renkasi jūrininko profesiją. Na, padėtis nėra tokia kritiška kaip Latvijoje, bet... Keista, nes jūreiviu galima dirbti bet kurioje pasaulio šalyje. Nesuprantu, kodėl jauni žmonės verčiau važiuoja į Anglijos ir Airijos fabrikus...
O kodėl jūra vilioja tuos, kuriuos... ji vilioja?
Jei mokėčiau suformuluoti... Deja. Jūra yra jūra. Kad tai suprastum, turi išplaukti. Tai viena iš nedaugelio profesijų, išsaugojusių romantiką.
Išmaišėte visą pasaulį?
Beveik. Nebuvau tik Azijoje.
Kodėl nepasilikote gyventi užsienyje?
Todėl, kad esu savo šalies patriotas. Net po dešimties metų gyvenimo Sankt Peterburge, kur mokiausi aukštojoje jūrininkų mokykloje, parvažiavau į Lietuvą. Man ji - geriausia šalis.
Ir žmoną iš Sankt Peterburgo parsivežėte?
Ne, iš Minsko.
Ar ji priprato Lietuvoje?
Taip. Iškart pradėjo lankyti lietuvių kalbos kursus. Labai stebėjosi, kokie draugiški čia žmonės. Pavyzdžiui, jeigu ji paklausdavo, kaip patekti į kurią nors vietą, žmonės net išeidavo iš parduotuvės, kad parodytų kelią. Mes gyvendami čia to nuoširdumo jau nepastebime.
Neįprasta girdėti taip gražiai kalbant apie savo šalį...
Žinote, žmogus pats susikuria nuotaiką. Jei jam viskas atrodo blogai, tai blogai ir bus. O gyvenimas - kaip zebras: juoda, balta, juoda, balta....
Rašyti komentarą