Albino Stubros gyvenimo vertės matas - fotonegatyvai

Mano tėvas niekados nekalbėjo vokiškai. Iš užsispyrimo. Taip auklėjo ir vaikus, keturis brolius ir seserį. Puikiai atsimenu Smeltės kvartalą, kuriame augome. Kaimynų buvo ir lietuvių, ir vokiečių. Kiek pastarieji buvo gryni, nežinau. Bet pasimušdavome kaip reikalas. Galiu pripažinti, kad vokietukai buvo narsūs vyrukai. Bet ir mes nebuvome pėsti.

Tėvas dirbo "Maisto eksporte", o laisvalaikiu vadovavo Smeltės lietuvių chore ir pats jame dainavo. Dėl patogesnio gyvenimo galėjo įsirašyti vokiečio tautybę, tačiau nė karto nesusvyravo. Toks užsispyrimas, beje, vėliau jį išgelbėjo nuo tarnybos vokiečių armijoje, kai Hitleris užpuolė Lenkiją.

Kurią Klaipėdos mokyklą lankei?

Smeltės pradinę, lietuvišką. 1939 m. laikiau egzaminus į Vytauto Didžiojo gimnaziją, bet joje nesimokiau, nes Klaipėdą prijungė prie Vokietijos ir gimnazijoje įsikūrė vokiečių kariai. Į šią gimnaziją tęsti mokslų grįžau tik pokario metais, kai ji jau vadinosi Kristijono Donelaičio vidurine mokykla.

O kas buvo tarp prieškario ir pokario?

Daug vargo. Bet buvau jaunas ir viską vertinau kaip nuotykį. Keisti tie istoriniai vingiai: nors tėvas su mama buvo tikri lietuvininkai, tačiau iš Klaipėdos 1944 metais traukiantis vokiečiams, jie nusprendė, kad su jais ir mes turime trauktis į Vokietiją. Tėvas iš kažkur gavo arkliuką, ir mes, susikrovę šiokią tokią mantą į vežimą, dardėjome link Tauragės, o nuo jos - link Tilžės. Kelyje - vežimas prie vežimo. Nors juose dardėjo šeimos, tačiau žmonių balsų negirdėjau, vien arkliukų kanopos - klapt, klapt. Kai priekyje pamatėme bomborduojamos Tilžės pašvaistes, tėvas suabejojo savo sprendimu trauktis į Vokietiją. Klausia mūsų, vaikų: ar grįžtam atgal, ar rizikuojam važiuoti į priekį? Norėjau prasižioti, kad norėčiau į Vokietiją, mat labai jau hitlerjugendo uniformos patiko, bet, žinodamas tėvų nuostatas, nedrįsau. Tėvas pasuko atgal, ir jau važiavome nebe į pašvaistę, bet į visišką tamsą - atgal į Klaipėdos kraštą.

Apsistojome netoli Skomantų - Dėglių kaime pas dėdę Adomą. Šaunus žmogus buvo. Vėliau jį išvežė į Sibirą.

O Tau tokia grėsmė nekilo?

Tėvas labai protingas ir gudrus buvo. Tad išsisukome.

Kada grįžote į Klaipėdą?

Grįžome bene pirmaisiais Klaipėdos civiliais 1945 metais. Ir apsigyvenome Pempininkuose - gyvenvietėj, kur paskui pastatė spaustuvę "Rytas". Ten turėjome ūkį. Kai prasidėjo žemių grąžinimas, kažkas pajuokavo, kad galiu pretenduoti į tris hektarus šioje Klaipėdos vietoje.

Kuomet pradėjai fotografuoti?

Mano broliui karo metais buvo iškeltas ultimatumas - arba jis eina kariauti 16-ojoje divizijoje, arba jį išveš į Sibirą. Brolis pasirinko kareivio dalią. Su savimi pasiėmė ir fotoaparatą. Kai karas pasibaigė, jis toliau uodavo tai vestuves, tai krikštynas. Paprašiau, kad ir mane pamokytų. Ir apkrėtė ta liga. Fotografavimas - tai liga. Sunki, nepagydoma.

Kada pradėjai dirbti spaudos fotografu?

Oi, iki tol ir armijoje atitarnavau, ir vidurinę mokyklą, ir Mokytojų institutą baigiau, ir mokytojavau, ir dėstytojavau. Netgi buvau "išsitarnavęs" iki politechnikumo neakivaizdinio skyriaus vedėjo pareigų. Štai tuomet mane ir pakvietė dirbti laikraštyje. Kažkaip lyg ir ne "unoras"... į redakciją - vadinasi, - pasiuntinuku. Bet ryžausi.

Ar dabar to žingsnio nesigaili?

Ne, mano gyvenimo vertės matas yra negatyvai: lietuvininkai, Sąjūdis, Atgimimas. Neseniai į mane kreipėsi baldininkai. Turėjau, ko jiems reikėjo. Tiesa, iki šiol negrąžino. Bet aš tikiu žmonėmis. Kas paprašo, ko kam reikia, jei turiu archyve, tai ir duodu.

Darai "biznį"?

Užmokesčio nesitikiu. Ievos Simonaitytės bibliotekos ilgametis darbuotojas Juozas Šikšnelis siūlė negatyvus ir spaudos komplektus bibliotekoje priglausti, išskirti kambariuką, kuris vadintųsi Albino Stubros vardu, bet man gaila su gyvenimo turtu skirtis.

Albinai, papasakok, kaip dirbo anuometiniai spaudos fotografai?

Kaip ir dabar. Tu nepriklausai nei sau, nei šeimai. Mano žmonelė velionė Angelė, išgirdusi grojant orkestrus, liūdnai atsidusdavo: jai norėjosi būti kartu, kaip būna kiti sutuoktiniai per šventes, o aš - šuoliais per Klaipėdą... Visų, dirbančių spaudoje, asmeninis gyvenimas kenčia. Bet nuobodu kalbėti apie darbą.

Geriau apie vedybas...

Ai, Angelę buvau įsižiūrėjęs dar Mokytojų institute. O paskui kartu dirbome internatinėje mokykloje. Simpatizavau. Vieną gražią dieną ji man šviesiai tiesiai: "Tai vesi mane ar ne?" Vesiu, sakau, bet dar dešimt dienų pagalvosiu. Pasakiau ir pamiršau. O Angelė po dešimties dienų brinkt ir pastojo kelią: "Na?.." Sakau, per didžiąją pertrauką bėgsim į Metrikacijos skyrių. Be dūdų, be orkestrų ir susituokėm. Ir parbėgom į mokyklą toliau dirbti.

Nesifotografavote?

Neturiu nei vedybinių nuotraukų, nei kokių nors kitų iš jaunystės. Su fotoaparatu juk visada buvau aš pats, kitus fotografavau.

Daugelį metų Tu buvai stvarstomas už skvernų, visiems reikalingas, visų pažįstamas. Ir staiga, drįsčiau pasakyti, - užmarštin. Kaip tai išgyvenai?

Kai pasimirė mano Angelė, parašiau pareiškimą išeiti iš redakcijos. Bet ne tik netektis paskatino tai padaryti. Mane žeidė, kad kolegos kišdavo alkūnes ties mano aparatu, na, konkurencija. Aš savo alkūnės nedrįsdavau užkišti, ne taip auklėtas. Netektis, pasitraukimas iš darbo, - prisipažinsiu, depresavau. Pasiilgstu aš savo fotoaparatų...

Ar dažnai aplanko dukros - aktorė Daiva iš Kauno, dizainerė Rasa, gyvenanti Vilniuje?

Nors man atrodo, kad jos mane labai myli, bet atvažiuoja ne taip jau ir dažnai. Kur kas dažniau mane aplanko sesuo Jūratė, vienas kitas jaunystės bičiulis. Turiu tris anūkus. Rasos Domas Vilniuje įstojo fizikos studijuoti, Daivos dukterys Berta ir Paulė Kaune studijuoja menus.

Ko palinkėtumei dabartiniams spaudos fotografams?

Meilės tiems, kuriuos fotografuoji.