Albinas Strumyla: policininkas, kuris daugiausiai kalba

Brolis mano jaunesnis yra kariškis Baltarusijoje. Turėjau penkis dėdes, kurie iš tarybinės armijos man nuotraukas siųsdavo. Žiūrėdavau, ir negalėjau akių atplėšt. Be to, augau Rūkuose, prie Pagėgių, o ten buvo kariškių garnizonas, tai aš jiems, vaikas, pieno nešdavau; mama buvo melžėja. Bandydavau rusiškai susikalbėt. Karą žaisdavom, iš lentų kardus drožėm, ant pagalių jodinėjom.

Tais laikais buvo žvarbios žiemos, sniego tvirtoves statydavom. Buvau namisėda - ir dabar toks: pagrindinis mano užsiėmimas - detektyvai arba kryžiažodžiai.

Baigėte lietuvių kalbos ir režisūros studijas anuometėje Konservatorijoje...

Mūsų kurse buvo du vaikinai ir kelios dešimtys merginų. Aš stojau dėl režisūros. Diplominį spektaklį "Ikaras" pastačiau 24-ojoje mokykloje. Lankiau Artūro Šulco dramos studiją, žavėjausi aktoryste. Ir dabartiniam mano darbui praverčia ta sceninė kalba, laikysena.

Kas artistiškos prigimties žmogų atvedė dirbti į policiją?

Vaikystės svajonė. Nedidelis džiaugsmas buvo kaimo mokykloje direktoriumi būti, daugiau rūpesčių dėl kiauro stogo, vaikų sugadintos spynos. Dabar mano darbas labai kūrybiškas, rašau straipsnius į internetą. Amžinatilsį Vaclovas Narmontas 1995 metais buvo komisariato viršininkas, ir jį pradėjo pulti šalies dienraščių žurnalistai, tais laikais Lietuvos policijoje nebuvo atstovo spaudai, ir aš buvau vienas pirmųjų.

Jūsų pranešimai per televiziją - šmaikštūs. Ar negaunate pylos už tai?

O, kiek esu gavęs... Vos kelis mėnesius dirbau, kai buvo sulaikyta grupė klaipėdiečių, tarp jų vienas advokatas, įtariami radioaktyvių medžiagų prekyba; sunkus nusikaltimas, turėjęs didelį rezonansą.

Buvau labai energingas, teko areštinėje filmuoti sulaikytuosius, tai nufilmavau ir tą advokatą, kuris vėliau man norėjo baudžiamąją bylą iškelti, parašė skundą į Vidaus reikalų ministeriją, neva aš jį areštinėje sumušiau ir priverčiau filmuotis. Tada rangiausi kaip ungurys ant keptuvės.

O šiaip juokauju, jeigu nusikaltimo aplinkybės leidžia tai daryti; jeigu pusamžė moteriškė parsivedė vaikėzą į namus, linksminosi ir rytą pasigedo brangių daiktų, tai galima ir su humoru pateikti tokį įvykį. Gal kitiems praeis noras nepažįstamus į namus vestis. Vien sausa kalba, tie skaičiai žmonėms neįdomu: vakar buvo penki nusikaltimai, trys nužudymai... Mano pagrindinis uždavinys, kad žmonės domėtųsi, ką ta policija veikia, su kuo ji valgoma - su druska ar su sviestu. Todėl kartais sąmoningai pajuokauju.

Skaičiau, kad policininkų dvasinė struktūra labai panaši į nusikaltėlių: jėgos, valdžios kultas, tik jie - teisiųjų pusėje.

Tikriausiai yra tokių atsitiktinių policininkų, kuriems svarbu geras atlyginimas, batai ir uniforma. Bet kiti dirba iš pašaukimo. Atsimenu, kai gaudė narkotikų prekeivį, jis spruko automobiliu per pievas, ir jį sulaikant, kai užsirakino mašinoje, policininkai daužė langą automato buože, ir suknežino jam galvą. O ką daryt - jis priešinosi, ir nutiko nelaimingas įvykis.

Ar jums teko įsikišti į kokias riaušes, tramdyti nusikaltėlį?

Teko. Anksčiau jausdavau didelį diskomfortą, nes mano straipsnius su nuotrauka spausdino. Daug kas mieste mane pažįsta kaip daug kalbantį policininką. Tie, kurie pažeidinėja įstatymus, atlikę bausmę kalėjime, pamatę mane gatvėje, šaukdavo: "Mentas eina". Paaugliai sniego gniūžtėmis apmėtydavo. Sūnūs ir dukra mokykloje girdėjo daug skaudžių žodžių dėl tėvo...

Kartą autobuse paaugliai garsiai keikėsi. Sužiuro į mane moteriškės, jaučiu, pažino, kad policininkas, nors buvau be uniformos. Paprašiau vairuotoją sustoti ir išmečiau lauk stambiausią vaikiną, nes tokiais atvejais reikia imtis lyderio, o jei silpniausią griebsi, nebus tokio poveikio.

Kartą avariją padaręs žmogus bandė pabėgti, pamačiau pro langą, kaip su juo grumiasi patruliai, išbėgau padėti, o kaimynai matė. Nuo to laiko kai kurie pradėjo į mane skersuoti, smulkmeniškai kerštauti: ant durų rankenos pakabindavo kokį dvokiantį daiktą.

Filosofas sakė, kad mes visi atliekame vaidmenis, ko iš mūsų tikisi tėvai, vėliau - kolegos, ir tampame vidutinybės. Ar leidžiate sau kokių ekscesų, ar nutrūkstate nuo grandinės?

Man to nereikia. Mieliau - knyga, televizorius, su šeima pabūti. Darbe man tenka daug bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, įgrysta, ir po darbo reikia atsipūsti. Nevaikštau į naktinius klubus. Namuose nesu policininkas, labiau - mokytojas, žmonos ar vaikų kalbos klaidas taisau. Žmona žemaičiuoja.

Sakoma, žemaitės - valdingos, vyrą po padu laiko.

Pas mus lygiava. Tris vaikus auginame, problemų pakanka, kaimynas ateina pasiskųst, kad kuris ką ne taip padarė. Namai - mano tvirtovė.

Kai ištinka krizės, einate pas psichoterapeutą?

Krizė krizei nelygu, bet sugeriu savyje neigiamas emocijas, žmonai išsilieju. Jeigu policininkas pradės į psichiatrus kreiptis - tai jau viso gero. Tai tik amerikiečių filmuose rodo psichiatrus policijoje, o pas mus neoficiali nuostata: jeigu pareigūnas kreipiasi į medikus pagalbos, tai gali būti, jį greit iš darbo atleis, nes neduok Dieve nestabilios psichikos policininkas. Juk turi teisę ginklą nešiotis. Taip, pasitaiko, kad policininkas nusišauna, pernai vienas nusižudė, bet ne be reikalo pedagogai ir policininkai anksčiau į pensiją išleidžiami. Darbas susijęs su jėgos panaudojimu, įtampa, stresais.

Imanuelis Kantas mirdamas kalbėjo: "Viešpatie, jeigu tu esi, gelbėk mano sielą, jeigu aš ją turiu".

Tai jis mirdamas taip kalbėjo, gal ir aš mirties patale pasakysiu tokius žodžius. Daugumos mano bendraamžių pasaulėžiūra formavosi tarybinėje santvarkoje, tai nors ir krikštytas, neprieštaravau, kad vaikai būtų pakrikštyti, esu ateistas. Kol kas nebuvau atsidūręs tokioj situacijoj, kad man reikėtų ieškoti pagalbos iš aukščiau, įpratęs pats spręsti savo problemas.

Ką laikote didžiausia žmogaus yda - puikybę, godumą, kerštą?

Visos dešimt nedorybių, išvardintų dešimtyje Dievo įsakymų, yra lygios. Man atrodo, nėra nė vieno žmogaus, kuris jų nepažeistų. Gyvenimas yra gyvenimas, žemė yra juoda, ir neišsipurvinti neįmanoma, bet yra tam tikros ribos. Svarbiausia elgtis taip, kad pačiam nebūtų gėda dėl to, ką padarei.

Kokios moterys patinka policininkams?

Man mano žmona patinka. Visos moterys, išskyrus apkūnias ir apsileidusias, nesirūpinančias savo kūnu.

Nenorėčiau, kad mano žmona būtų labai veržli, energinga, man patinka tokia, kokia yra. Iš profesijos ji buhalterė, bet nė dienos nedirbo, nes vos baigė mokslus, gimė pirmas sūnus. Aš esu šeimos galva, uždirbu pinigus, bet nemanau, kad žmona yra nusivylusi namų šeimininkė. Kažkas turi vaikus auginti, namais rūpintis. O man patinka darbe būti, aš ir savaitgaliais čia ateinu, situaciją aiškinuosi, kas mieste darosi. Gal bus koks ekstra įvykis, apie kurį reikia pranešti. Butas mažas, remontų kasdien nedarysi, nebent lemputę įsuku.

Laikėme šunelį, nes mažiems vaikams labai sveika kuo nors rūpintis, bet kai nugaišo, penkiese visą dieną verkėme ir kito nebelaikome, nes labai sunku skirtis.

Sutinkate, kad gyvenime svarbiausi seksas, valdžia ir pinigai?

Matyt, kad taip ir yra. Bet mano amžiaus vyrui reikia visa tai daryt santūriai, su saiku.

Kas yra tikras vyras?

Tai tikrai ne aš. Norėčiau būt kitoks. Tikras vyras turi padaryti taip, kad jo šeima ir kiti artimieji nejaustų nepriteklių, būti taikus, ramus.

Ar gailitės prarasto laiko? Mūsų amžiaus žmonės, pavargę nuo gyvenimo, sako, kad lieka tik susisupti į drobulę ir šliaužti kapinių link.

Priklauso nuo nuotaikos. Nemanau, kad atsirastų žmogus, kuris ko nors nesigailėtų, kiekvienas savyje ras prisiminimų, dėl kurių gailisi. Mano tikslas yra užauginti ir į gyvenimą išleisti vaikus. O kai jie suaugs, tvirtai atsistos ant kojų, tikiuosi, kad pratęs mano giminę. Gal tada persvarstysiu savo ateities planus.

Ką norėjau padaryt, tą padariau; esu pareigūnas, nešioju antpečius. Generolu nesitikiu tapti, labai ir nenoriu, nes didelė atsakomybė, tokie žmonės neturi laiko savo šeimai.