Akvilė Šileikaitė: vaikystės simfonija

Penketą minučių prieš pamoką, vyksiančią universiteto auditorijoje, kalbinu dešimtmetę pianistę, J. Karoso muzikos mokyklos auklėtinę. Akvilė prisiminė klavišus baksnot pradėjusi dar tuomet, kai žaidė su lėlėmis, o juodas baltais raštais pianinas "Petrof" jai buvo panašus į zebrą.

"Jaudulys būna tik prieš koncertą; mano rankos stiprios ir tvirtos, bet kojos labai dreba, nuo pedalų slysta. Daug fantazuoju, bet grodama jaučiuosi savimi, niekada neskambinu per prievartą. Turiu išmintingą dėstytoją ir labai ją myliu. Yra daug rimtų draugų, bet labiausiai su visais norisi dūkti. Kiemas manęs netraukia, nebent parkai".
Mergaitė sako kasdien valandą skirianti prasigrojimui ir po valandą - kiekvienam kūriniui.

"Ypač mėgstu šiuolaikinių kompozitorių pjeses, jas iškraipau, džiazuoju. Arba paleidžiu pirštus lakstyti, užsimerkiu ir kuriu. Supykusi išsilieju trankydama klavišus arba smarkiai spausdama pieštuką. Laimingą dieną skambinu ką nors greito ir pašėlusio."

"Anksčiau norėjau, kaip mama, būti muzikos mokytoja. Dabar svajoju būti aktore arba dainininke. Stulbina japonų hieroglifai ir filmai, nes tie japonai kitokių savybių turi, negu kokie amerikiečiai. Jie kilnesni, o kartais kaip ugnikalnis. Mielai suvaidinčiau japonę", - čiauška mergaitė.

Klaipėdos dailės parodų rūmuose, parodoje "Japonų lėlės" kabojo ir magiškas Akvilės paveikslas: du veidai, atgręžti į skirtingas puses. Kai "Varsos" dailės studija vadovė išsiunčia A. Šileikaitės piešinius į įvairius konkursus, atsakymas - diplomai ir medaliai - kartais grįžta tik po metų. Akvilės piešiniai puošia ir jos lankomą J. Karoso muzikos mokyklą.

"Čiurlionis juk buvo muzikas ir dailininkas", - sako Akvilė, mėgstanti improvizuoti teptuku Čiurlionio simfonijų motyvais. "Šią vasarą buvome Kretoje, ten labai graži jūra. Paimdavau popieriaus lapą ir piešdavau po palmėmis - paprasčiausiai visatą, pasaulio sukūrimą. Mano piešiniai darosi abstraktūs: simetrijos, figūros. Kaip vaizduočiau save?

Danguje arba tarp rožių... Kartais sapnuoju muziką: krentu į pievą ir girdžiu, kaip paukščiukai čiulba." Šiuo metu ji skaito kompozitorių biografijas - Šopeno ir Mocarto. "Sunkus jų gyvenimas manęs negąsdina; kartais žmogus kaip milžinas trokšta pasiekti, kas neįmanoma. Bet menininkai ne iš tų žmonių, kurie vaikšto surūgę. Muzika man labai labai paslaptinga: grodama gali sukurti sau kitą nuotaiką, kitaip sakant, naują gyvenimą."

Docentė Tatjana Romaškina, išsakiusi aibę pastabų, po pamokos išleidžia trapią ir orią septynmetę Akvilės sesę Kotryną. Dėstytoja sako, kad vieniems mokiniams stinga ritmo, kitiems - klausos, o Akvilės sugebėjimus tereikia jautriai puoselėti.

Mergaitė tarptautiniame jaunųjų pianistų konkurse, vykusiame Vilniuje, sužavėjo profesorius meistriškumu. Praėjusį pavasarį ji, įveikusi daugybę konkurentų, koncertavo Klaipėdos mMuzikiniame teatre su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, diriguojamu garsiojo Ilmaro Latinšo. Akvilė skynė laurus tarptautiniame jaunųjų pianistų konkurse "Baltijos gintarėliai", dalyvavo sostinėje vykusiame koncerte "Žvaigždutės - žvaigždėms".

"Vienas įžymus žmogus pasakė, kad tokiame amžiuje nėra talentingų vaikų, o yra talentingi tėavai, ir lenkiuosi mergaitės mamai, kuri anksti įžvelgė, kas dukrai duota, ir labai padeda už šios auditorijos durų. O šiaip mokymo procese atsiveria daugybė niuansų, ne viskas blizga, vaikas gali susidurti su tam tikrais sunkumais ir "užstrigti". Tuomet kai ką palieki ateičiai, laukdamas, kol vaikas tam subręs, atsižvelgi į jo fizinius duomenis; tai didelė atsakomybė, - sakė dėstytoja. - Aš dar nežinau, kuri mergaitės asmenybės dalis stipresnė. Dailininkės talentas jai padeda atsiskleisti muzikuojant, mąstyti asociatyviai, ji supranta, kai muzikos terminus bandau perteikti įvaizdžiais. Aš jai leidžiu viską groti; pirmokė jau grojo septintai klasei "įkandamą" Šumano "Lotosą", ketvirtokė jau groja Šopeno "Contradance", sudėtingiausias harmonijas.

Didieji muzikai savo talentą lygino su likimo kryžiumi? Žinoma, eiliniams vaikams lengviau. Akvilė porą kartų auditorijoje pravirko, bet manau, ji moka už save pakovoti ir pasiekia savo. Sutinku su tais, kurie teigia, jog muzika - tai misija, vidinė bažnyčia. Prisimenu savo vaikystę, kai prie rojalio atrasdavau visus atsakymus, man tai buvo susikaupimas ir malda. Muzika neapčiuopiama, tai - okeanas, bedugnė, ir talentingi vaikai ten beatodairiškai neria", - kalbėjo docentė, išugdžiusi ne vieną pasaulyje šalį garsinančių muzikų kartą.

"Dešimtmetei aušta auksinis amžius: dabar kaipsyk formuojasi ne tik vaiko pasaulėjauta, pasaulėžiūra, bet ir kaulų struktūra... Klausiat, kuo tai baigsis? O baigtis gali bet kuo! - nuoširdžiai kvatojasi dėstytoja. - Tas galimybių proveržis gali būti ypač ryškus, žaižaruojantis, jei pedagogas, nespausdamas vaiko, nurodys perspektyvas."

Akvilės ir Kotrynos mama Irena, Vydūno vidurinės moklyklos fortepijono mokytoja, tiki, jog su vaiku bendrauti, kalbėti, dainuoti reikia dar nešiojantis jį po širdimi. "Tebūna tai eksperimentas, bet aš tada sakyčiau, jog jis vykęs. Instrumentas buvo namuose, vaikas prieidavo ir iš klausos, intuityviai "imdavo" ne tik pavienius garsus. Nereikėjo man mokyti rankų "pastatymo", Akvilė tai tarsi "atsinešė". Trejų - ketverių metų darželyje ji pagrodavo vaikiškas daineles, sykį auklėtojos abstulbo, kai mažylė suskėlė kankaną... Reiškėsi temperamentas", - juokiasi mama. Ji sako neruošianti savo vaikų didžiajai scenai, nenorinti nurodyti joms gyvenimo kelio.

"Esu tos nuomonės, kad vaikui reikia padėti, jis turi visko paragauti. Šiais demokratijos laikais sakoma, kad vaikas turi pasirinkti pats, bet iš tikrųjų jis negali, nes neturi patirties, ir tikrai nežino, kad yra toks ponas Bachas... Su viskuo reikia supažindinti. Juk vaikus tėvai atveda į baletą, gimnastiką. Jeigu vaikas gimsta su "kibirkštėle" ar "marškinėliais", reikia jam duoti šansą. O tėvams tai yra darbas. Mokytojai ne viską gali, pagaliau jie turi savo vaikų", - kalbėjo ponia Irena.

Ji pasidžiaugė, kad spontaniškos dukros, fantazuotojos yra išdykusios su saiku ir nesijaučia išskirtinės. Tik prieš koncertą mergaitės pasipuošia aksominiu drabužėliu, klasikine šukuosena. "Kartais šneku su Akvile apie viena, ir jaučiu, kad jos mintys kažkur kitur, ir ji atsakinėja man į klausimus, kurių dar nesu davusi. Mažoji, Kotryna, taip pat maloniai nustebino trejų metų iš alaus kamštelių sudėliojusi trispalvę kompoziciją. Jos piešiniai - "Ežiukas" ir "Angelas", dabar kabantys mokykloje, atlikti visiškai skirtingomis technikomis. Netyčia radau Akvilės parašytų eilėraščių...

Žvelgdama į dukras, kartais klausiu savęs: "Iš kur visa tai?" Bet tikriausiai kiekvienai mylinčiai mamai jos vaikas kasdien yra vis naujas atradimas".