Aina Zinčiukaitė: "Scenos kostiumai išlaisvina mano fantaziją"

Ne, auklės nesamdau. Turiu dvi labai geras močiutes, kurios pažiūri Liepą, kada tik reikia.

Liepą?

Taip, pavadinau ją Liepa, nes man šis vardas skamba labai švelniai, natūraliai, yra susijęs su lietuvių tautosaka. Be to, dukrytė gimė liepos mėnesį.

Tikriausiai ji apvertė gyvenimą aukštyn kojomis.

Pakoregavo... - šypsosi. - Negalėčiau pasakyti, kad apvertė aukštyn kojom. Tik jaučiu, kad myliu ją besąlygiškai. Be to, ji "suvalgo" beveik visą mano laiką, - šypsosi. - Kas dvi valandas turiu važiuoti maitinti.

Bet darbų neužleidai.

Taip, dirbu. Tai mano verslas, negaliu visko mesti ir užsiimti vien mažąja. Jei viską paliksiu - viskas sugrius.

Kada įkūrei savo studiją?

Oi, neklausk. Esu susipykusi su skaičiais, - šypsosi. - Tada, kai jau buvau sukaupusi reikiamą žinių ir pinigų bagažą. Kai galėjau tai sau leisti. Ką turiu - pati susikūriau. Joks dėdė man nepadėjo.

Turėjai gi nuo kažko atsispirti...

Tik nuo savo idėjų. Iš mažens mėgau piešti, siūti, siuvinėti. Dar paauglė mokėjau suknelę sau pasisiūti. Man ši veikla labai natūraliai išsivyniojo. Pačioje pradžioje, na, gal prieš kokius septynerius metus, dar šokdama "Žuvėdroje", ėmiau pati siūtis sceninius drabužius individualiems pasirodymams. Paskui, prašoma kitų šokėjų, ir joms ėmiau siūti.

O dabar esi vienintelė "Žuvėdros" kostiumų dizainerė.

Taip, gal jau dešimtį metų esu vienintelė.

Kaip spėji?

Iš pradžių dirbau viena savo namuose, paskui išsinuomojau mažytę patalpėlę, nes namai turi būti namai, dar vėliau jau galėjau pasisamdyti pagalbininką, kuris atliktų smulkius darbus, pavyzdžiui, klijuoti karoliukus. Šiandien su manimi kartu dirba penkios siuvėjos.

Ir "Mango" merginas puoši. Net nežinodamas, gali įžiūrėti Tavo braižą...

Su "Mango" draugaujame jau trejus metus. Paskutinis mano darbas - juodi retro stiliaus drabužiai.

Kuriuos dar dainininkus esi aprengusi?

Paskutiniuosius trejus metus scenos drabužius kūriau atlikėjai Geltonai ir jos šokėjoms. Dar "Bavarijai". Ir ne tik dainininkams... Bendradarbiauju su A. Vizgirdos Pilies teatru - kuriu kostiumus spektakliams, "Šermukšnio" festivaliams. Sukūriau kostiumus dešimčiai žmonių - "Porceliacinėms vestuvėms", taip pat venecijietiškas kaukes... Bendradarbiauju su Aleksu Mažonu.

O privatiems klientams nesiuvi?

Labai nedaug.

Kodėl?

Vienas dalykas, trūksta laiko, o kitas... Man labai svarbu, kas mano sukurtą drabužį dėvi. Aš įdedu širdies, tad noriu, kad jį vertintų. Dauguma mano klienčių, kurios siuvasi šventinius, vestuvinius, bet ne sceninius drabužius, yra arba žuvėdrietės, arba artimos draugės, kurios nemėgsta "salonų".

Sceninio kostiumo kūrimas mano fantazijai suteikia daugiau laisvės. Galų gale aš turiu galimybę pasirinkti, tad renkuosi scenos kostiumą. Be to, galiu iš to ir pragyventi. Kita vertus, nesakau "niekada". Gal kada nors kursiu pokylio sukneles ponioms. Niekada savęs neprievartauju ir darau tai, kas man patinka.

Kodėl pasirinkai filologijos, o ne dizaino studijas?

Buvau moksliukė... Į šią specialybę nebuvo lengva įstoti. Reikėjo, kaip sakoma, turėti galvą ant pečių. Ir nesigailiu. Turiu puikų išsilavinimą. Be to, kai pradėjau kurti sceninius kostiumus, įstojau į teatrologijos magistrantūros studijas. Gilinausi į teatro meną, kostiumą.

Žinai, kai kurie žmonės baigia tas dizainerių studijas, bet... Nemanau, kad tai svarbiausia. Aš nesakau, kad viską darau puikiai, kad esu superdizainerė... Bet turiu nemažą įdirbį, o jei ko nors nežinau, - pastudijuoju, pasimokau savarankiškai.

Ar turi savo mėgstamų dizainerių?

Taip, tai teatrinio kostiumo dizaineriai - Tierry Miugler ir šiuo metu "Dior" madų namuose dirbantis John Galliano.

Tau niekad nekilo mintis dirbti pagal specialybę, pavyzdžiui, vertėja? Juk baigei filologiją su švedų kalbos specializacija.

Vertėja? Ne, man nepatiktų. Man sunku būti tarpininke. Aš visada improvizuoju. Visada norisi dar ką nors savo pridėti, - šypsosi. - Na, jei šiaip ką nors išversti... Galėčiau versti knygas. Tai patiktų. Žinai, gal juokinga, bet aš niekur kitur nesu dirbusi. Neturiu tokios patirties. Ir visiškai nenoriu jos turėti. Niekada nenorėjau būti samdoma darbuotoja.

Sakei, jog šoki nuo šešerių metų. Bet sportinių šokių studijų irgi nepasirinkai...

Šešerių metų mane mama, choreografė, nuvedė į "Žuvėdrą" ir aš ten šokau devyniolika metų. Iki dvidešimt šešerių. Mokytis to paties nemačiau prasmės. Na, būčiau gavusi tą popieriuką, kad baigiau choreografijos studijas... O kam?

Koks Tavo pačios stilius?

Aš savo stiliui neskiriu daug dėmesio. Kai kuri blizgančius kostiumus su aibe žėrinčių karoliukų, pačiai norisi paprastų, nerėkiančių drabužių. Aš nemėgstu rengtis ryškiai. Man priimtinas minimalizmas. Bet būna dienų, kai norisi ir šokiruoti.

Tau tinka posakis "Batsiuvys - be batų"?

Ne... Pasisiuvu, ką tik noriu: kelnes, palaidines... Bet dažniausiai sau siuvu, kai yra ypatinga proga. Ir tą drabužį dėviu vienintelį kartą. Nes aš jį sukuriu tik tam vieninteliam kartui.

Kaip nuotakos suknelę?

Tekėti kol kas nejaučiu poreikio. Esu labai savarankiškas, nepriklausomas žmogus.