Tylusis fotografijos riteris

Iš V. Strauko daug kas ir daug ko mokėsi. Tai buvo akivaizdu, kai rudeniop į Nidoje rengiamus Lietuvos fotografijos meno draugijos seminarus suvažiuodavo fotografai iš visų Lietuvos kampelių. Triukšmingoje kolegų draugijoje V. Straukas išsiskirdavo... tyla. Labai atidžiai apžiūrėdavo fotomenininkų kolegų darbus, neskubėdamas nei girti, nei peikti. Nesiskeryčiodavo ir pateikdamas savuosius. Jis gal ir buvo pirmasis Lietuvoje supratęs, koks lobis fotomenininkui yra Neringos kopos. Po jo į Neringos smėlynus daug kas įniko.

Kai Lietuvą "drebino" Romualdas Rakauskas ciklu "Žydėjimas", Antanas Sutkus žmonių portretais, Algirdas Kunčius "Sekmadieniais", Aleksandras Macijauskas "Turgumis", V. Straukas nuo pajūrio brido savo brydes - ciklai "Paskutinis skambutis", "Jaunoji Klaipėda", "Kopos"...

"Vaclovas Straukas buvo iš tų, kurie ir išgarsino Lietuvos fotografiją ne tik SSRS, bet ir plačiajame pasaulyje. Man meniškiausias ir brandžiausias atrodo "Paskutinis skambutis", - sakė buvęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys. - Aš stebėdavausi jo energija. Mano akimis žiūrint, brandaus amžiaus žmogus ateidavo į skyrių, domėdavosi, klausdavo patarimų, norėdamas kažką perdirbti, pereiti prie naujų technologijų. Ir buvo išsaugojęs kūrybiškumą, mokėjo pasidžiaugti jaunųjų kūryba ir ją vertinti, nors mes jau ėjome visai kitais keliais."

KOPOS - bene labiausiai daugeliui įsiminęs Vaclovo Strauko fotografijų ciklas.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė rašė: "Vaclovas Straukas Lietuvos fotografijoje įvardijamas kaip lyrinio realizmo atstovas. Temas šiai kūrybingai asmenybei diktavo pats gyvenimas. Kiekvienas iš autoriaus sukurtų fotografijų ciklų sietinas su vienu ar kitu jo gyvenimo etapu. Atradęs saviraišką fotografijoje, V. Straukas tarsi permąsto savo gyvenimo patirtis: vaikystę ant ežero kranto ("Pamario motyvai"), jaunystę, kai gyvenimo kelias pasuko Klaipėdos link ("Kopos", "Jaunoji Klaipėda"), paauglystę ir darbo metus mokykloje ("Paskutinis skambutis"). Jautri prigimtis, atidumas ir meilė gimtajam kraštui bei jo žmonėms formavo lyrišką pasaulėjautą, kuri laikui bėgant nuguldavo autoriniuose fotolakštuose. Taip kaupėsi nedidelės nuotraukų serijos, ilgainiui sujungtos į kelerius metus ar net kelis dešimtmečius vystomų temų fotografijų ciklus. "O tema išlieka ta pati - nepaneigtina meilė gyvenimui".

O jį mylėti V. Straukas tikrai mokėjo. Kaip ir savo mylimą moterį - Emiliją Straukienę, su kuria visai neseniai atšventė bendro gyvenimo 65-metį. Ji, beje, padovanodama fotoaparatą, ir paskatino savo antrąją pusę fotografuoti.

Straukų krikšto duktė Loreta Beržinskienė, kurios sodyboje vyko graži Straukų 65-mečio šventė, užklupta netekties skausmo, sakė: "Teta buvo visos dėdės kūrybos mūza. Man tai labiausiai įsiminęs dėdės fotografijų ciklas "Kopos". Ten yra fotografija su pėdomis per kopų smėlius. Ateiname ir išeiname, kaip dabar dėdė..."