Mirė aktorė Irena Garasimavičiūtė

Lapkričio 20-ąją mirė garsi Lietuvos teatro ir kino aktorė Irena Garasimavičiūtė.

Buvusi teatro primadona pastaraisiais metais principingai vengė viešumo ir teatro. Bet turtingą ir intensyvią I. Garasimavičiūtės kūrybinę biografiją mena ne tik ilgas jos vaidmenų sąrašas, bet ir mintys, kurias 2002 m. užrašė Ingrida Daunoravičiūtė. Jose - subjektyvus, bet autentiškas žvilgsnis į jau istorija tapusį Lietuvos teatro laikotarpį.

1949 m. I. Garasimavičiūtė baigė Kauno dramos teatro vaidybos studiją. 1948-1954 metais vaidino Kauno dramos teatre, 1954-1991 m. - Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar - Nacionaliniame) dramos teatre. 1991-1993 m. - paskutiniaisiais karjeros metais - aktorė vaidino Vilniaus mažajame teatre.

Ryškaus charakterio, išraiškingos plastikos artistė sukūrė puikių vaidmenų Romualdo Juknevičiaus, Vytauto Čibiro, Jono Jurašo, Rimo Tumino ir kitų režisierių spektakliuose, filmuose, sukurtuose įvairiose kino studijose bei Lietuvos televizijoje.

Savo tikruoju mokytoju vadinto Romualdo Juknevičiaus spektakliuose I. Garasimavičiūtė suvaidino Betsę (Levo Tolstojaus „Švietimo vaisiai", 1955), Čigolelą (Eduardo de Filipo (Eduard De Filipp) „Melo ilgos kojos" (1958), Kerolą (Tenesio Viljamso (Tennessee Williams) dramoje „Orfėjas nusileidžia į pragarą" (1962).

Į lietuvių teatro istoriją įrašytos jos sukurtos herojės: Klera Frydricho Diurenmato (Friedrich Durenmatt) pjesėje „Damos vizitas"(rež.: Vytautas Čibiras, 1966), Helia Leonido Zorino „Varšuvos melodija" (rež.: Jonas Jurašas, 1967), Aldonsa Dulsinėja miuzikle „Žmogus iš La Mančos", (rež.: Algirdas Lapėnas, 1970), Žana Korabliova Aleksandro Galino „Ir vėlei tenai, kur marios šviesų (Žana)" (rež.: Rimas Tuminas, 1986), Šarlota Antono Čechovo „Vyšnių sodas" (1990).

Iš aktorės prisiminimų: „Išėjimas iš teatro visiems visada yra be galo skausmingas. Kiti žmonės, dirbę kitokioje profesijoje, gali kažką kita veikti, o aktorius - negali. Jam lieka pojūtis, jog nebeliko gyvenimo, ir viskas. Ir dėl to yra labai sunku. Porą metų aš išvis negalėjau į teatrą eiti. Ir dabar neinu. Gal kad mano išėjimas buvo kitoks.

Manęs paprašė išeiti. Aš pasakiau: „Gerai". Niekada gyvenime nesakiau: „Blogai". Ir išėjau. Ir tas išėjimas man buvo sunkus. Mano paskutinis spektaklis - „Vyšnių sodas", kur vaidinau Šarlotę. Po spektaklio visi susirinko į kavinukę, pasėdėjau kamputy ir išėjau - be jokių palydų, be jokių „ačiū", be gėlytės, be nieko. Ir viskas iš karto nutrūko. O kaip galėjo būti kitaip? Aš nebegalėjau eiti į teatrą, - jeigu tik tiek reikalingas žmogus, tai kam eiti? Ir nebeinu. Bet tai yra mano asmeniška problema. Teatrui nuo to nei šilta, nei šalta. Nuosėdos liko. Kaip tik tą dieną buvo mano gimtadienis. Gera dovanėlė...

Bet mano teatras yra su manimi, jis man liko brangus. Tik dabartinis teatras labai pasikeitęs. To, kas dabar darosi, nenoriu matyti. Skaudu ir dėl aktorių, ir dėl lankstymosi. Visa tai man nepriimtina.

Buvo labai įdomu dirbti su Jurašu, kurį labai mėgau. Dabar jis nebe tas. Tai buvo vaikinas, kuris degė - akys, širdis, viskas... Jis pas mus statė pirmąjį savo spektaklį „Varšuvos melodijos". Jis mane pasikvietė. Pjesė dviem. Paklausė, ką norėčiau imti į partnerius? Aš pasiūliau Roseną. Juntu, kadangi dviese teks dirbti, jis niekada nepasimes: aš pakeičiu intonaciją, keičiu potekstę, jis į ją tiksliai atsako. O Jurašas: „Suprantu, bet jis juk nedidukas, gal Tomkų?" Na tai kas, mes lygūs, o Tomkus mano dūšiai svetimas. Kaip ir Adomaitis. Jį labai gerbiu, mes vaidinome „Fudzijamoje"...

Susitikimas su Romualdu Juknevičiumi buvo ir liko nuostabiausias ir brangiausias. Išliko pojūtis, kad jo spektakliuose junti žmogų. Tai buvo aukšto lygio partneriavimas. O „gitisiečiai" Kaune jo nepriėmė.

Būdavo be galo sunkus darbas prie stalo. Kiekvieną situaciją po gabaliuką išsinagrinėdavome, ir taip, kad jis neprimeta, o vis klausia: „Kaip pati manai?" Ir tu raitaisi kaip sliekas ant kabliuko, o jis vėl klausia... Namie, kaip pasakodavo Ona Knapkytė, jis subraižydavo mizanscenas.

Dar nuostabi Juknevičiaus savybė - jam nebuvo mylimų ar nemylimų aktorių. Jam tokio reikia, jis tokį ima, ir dirba su visais nuoširdžiai. Tu gali su juo naktį gert, bet pabandyk neateiti į repeticiją. Jis ateina su kaklaraiščiu, batai nublizginti, viskas - dirbam. Tokių režisierių maža.

Į spektaklio „Varšuvos melodija" premjerą atvažiavo pats pjesės autorius Zorinas. Mus visus pakvietė susitikti - spektaklio režisierių Jurašą, teatro vyriausiąjį režisierių Henriką Vancevičių ir mus - du personažus. Zorinas buvo nepaprastai sužavėtas, jis pasakė: „Jūs suvaidinote daugiau nei aš parašiau, atvėrėt kitokius horizontus, aš kitaip rašiau". O Vancevičius į tai: „Pas mane tu tokių vaidmenų nevaidinsi". Ir nevaidinau. Dešimtmetį brandžiausių metų pas jį nevaidinau".