Kilęs iš tarpukario inteligentų šeimos E.Astikas nuo jaunystės troško savo gyvenimą susieti su jūra – Vilniuje lankė jachtklubo kursus, buriavo Trakų ežeruose. Sostinėje baigęs berniukų gimnaziją, jis iškart persikėlė į Klaipėdą, tuo metu dar neišvalytą nuo praūžusio karo griuvėsių.
Savo karjerą E.Astikas pradėjo 1950 m. Klaipėdos tralinio laivyno žvejybos laive “STR-417”. Po to
šešerius metus plaukiojo Klaipėdos jūreivystės mokomuoju burlaiviu „Meridianas“, kur tarnavo jūreiviu, bocmanu. Eksternu išlaikęs LTSR žvejybos pramonės tralinio laivyno egzaminus ir įgijęs laivavedžio diplomą, dirbo uosto vilkiko šrurmanu, po to - Klaipėdos jūrų uosto locmanu.
Anais laikais ne visiems lietuviams atsiverdvo platesni vandenys, bet E.Astikas atkakliai siekė savo tikslo - 1967 metais Leningrade neaikivaizdžiai baigė S.Makarovo aukštąją jūreivystės mokyklą ir įsidarbino Baltijos jūro laivyno Klaipėdos filiale – buvo paskirtas kabotažinių vilkikų kapitonu.
Po to E.Astikas daugiau kaip trisdešimt metų darbavosi Klaipėdoje įkurtos Lietuvos jūrų laivininkystės (LJL) laivuose. Pradėjęs nuo vyriausiojo šturmano pareigų motorlaivyje „Pravda“, greitai iškopė į kapitono tiltelį – vadovavo tuo metu didžiausiems prekybos motorlaiviams „Nikolaj Jarošenka“ (vėliau „Merkinė“), „Justas Paleckis“ (vėliau „Kapitonas Stulpinas“).
Padvelkus laisvės vėjams, E.Astikas vienas pirmųjų savo laive su įgula iškėlė lietuvišką trispalvę, nuo antstato nugrandė sovietinius simbolius – kūjį ir pjautuvą. Baigęs aktyvią laivavedžio karjerą, nuo jūros nenutolo – penkerius metus vadovaudamas LJL Laivyno skyriui padėjo kurti naują Lietuvos jūrų politiką, laivybą reglamentuojančius įvairius teisės aktus ir įstatymus.
Už profesionalumą, sąžiningą darbą, jaunųjų jūrininkų globą ir ugdymą E.Astikui suteiktas SSRS ir Lietuvos Respublikos nusipelniusio jūrų transporto darbuotojo vardas. Jo nuopelnai valstybei įvertinti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu, jis buvo apdovanotas Lietuvos jūrininkų sąjungos garbės ženklu “Jūros veteranas“.
E.Astiko patyrimas, jo sukauptų žinių kraitis labai pravertė, kai jūreivystės entuziastai užsimojo atkurti tarpukariu gyvavusios Lietuvos jūrininkų sąjungos veiklą. Jis buvo Lietuvos jūrų kapitonų asociacijos, ,, Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo „Marinus“ narys, aktyvus laikraščių ir žurnalų bendradarbis, dalyvavo Lietuvos jūreivystės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ veikloje
Plataus akiračio laivavedžio patirtį, jūrose patirtus įspūdžius ir apmąstymus E.Astikas perteikė savo marinistinių apybraižų knygoje „Mačiau žaliąjį spidulį“. Jūrininkų graibstomą knygą kaip jūreivystės teorijos praktikos vadovėlį antrąkart išleido Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.
Jūrininkas, pedagogas, publicistas krašto patriotas, E.Astikas gerąją jūrų praktiką išaukštino iki išskirtinio profesinio meno valdyti laivus audringose jūrose. Jis sielojosi dėl nacionalinio laivyno likimo, bet niekada neabejojo, kad ateis tokie laikai, kai Lietuva taps tikrąja jūrų valstybe.
Netekome iškilaus kapitono, nuostabaus žmogaus, draugo, jūrinių tradicijų puoselėtojo, kurio kelias – pavyzdys jaunimui, kaip net ir nepalankiomis aplinkybės reikia ryžtingai siekti profesionalumo aukštumų, mylėti jūrą ir laivus, gerbti žmones, su kuriais sieja bendras darbas ir likimas.
Rašyti komentarą