Be Jo meilės tapo kur kas mažiau

Tačiau kiekvienu atveju, pagalvojus apie menamą kunigo silpnumą, fizika pereina į metafiziką, nes jis, būdamas toli gražu ne toks galingas ar įtakingas, stiprino Lietuvos stipriausius, nes jo reikėjo ir „Komjaunimo tiesos“ žurnalistui, ir buvusiam partijos sekretoriui, jo reikėjo tam, kuriam nereikėjo nei bažnyčios, nei Dievo, ir jis visiems, regis, sugebėjo duoti, net tiems, kurie ieškojo Monsinjoro draugystės iš snobizmo ir iš snobizmo gyrėsi ta pažintimi po jo mirties. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas sugebėjo tiek duoti, kad, praėjus net trylikai netekties metų, šis jo „davinys“ nėra nei sumenkęs, nei vertę praradęs. Atvirkščiai.

Jį gerai pažinojusi profesorė Viktorija Daujotytė liudija, kad niekas negrįžo iš jo „tuščiom rankom, tuščia širdim. Nerasčiau šįvakar kito žodžio - donoras, dvasios donoras... Dosniai dalijo save, dosniai visko turėjo...“ Profesorei antrina ir kunigas Tadeušas Matulianecas: „Dažnas išeidavo iš jo taip, tarsi akmuo per pokalbį nuo jo širdies būtų nuridentas...“

Ypač tą metafiziką pajunti atsidūręs liudijimų apie K.Vasiliauską lauke, tokia proga vėl pasitaikė prieš Naujuosius. Kasmet Kalėdų švenčių laikotarpiu jo atminimo sergėtojai, K.Vasiliausko labdaros fondo pašaukti, susirenka draugėn, dalijasi mintimis ir prisiminimais. Fondo valdybos pirmininkas Valentinas Sventickas neva pasidžiaugė, neva paironizavo, kad nors vakaras ir nebuvo taip smarkiai išreklamuotas, kaip euro įvedimas, į jį susirinkę netikėtai daug Monsinjoro atminimą puoselėjančių žmonių. Žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė pridurs, kad kelios bažnyčios konkuravusios dėl jo atminimui aukotinų mišių, ir papasakos, kaip rinkdama medžiagą knygai, eidama Monsinjoro pėdsakais Latvijoje, stebuklingai atsidūrė būtent tame kolūkyje, kuriame grįžęs iš Sibiro dirbo Monsinjoras (to paties pavadinimo ūkiai buvę bent keli), ir trys moterys pasakojusios apie kunigą taip, tarsi jis būtų „išvažiavęs vakar, o ne prieš 50 metų“; kaip stebuklingai netikėtai Daugpily sutikusi vienuolę, kadaise ištiesusią Monsinjorui pagalbos ranką, kai šis, neturėdamas kur prisiglausti, kelias naktis jau buvo praleidęs kapinėse... R.Sakalauskaitės knyga apie K.Vasiliauską turėtų pasirodyti šiemet.

Kunigas T.Matulianecas išpažins, kaip Monsinjoro patarimai jam padėję išvengti saugumiečių pinklių, ir su šypsena pasakos, kaip jį, dar vaiką, patarnaujantį mišioms Šv.Rapolo bažnyčioje, jis švelniai vadino „klebonėliu“ („nuo vaikystės buvau storulis“), kaip penkerius metus jo paprašytas tvarkė būstą: „Lovą, stovėjusią už knygų lentynų, jis pats pasiklodavo, man darbas buvo dulkes nuvalyt ir grindis išplaut. Jeigu Monsinjoras priimdavo svečius, vaišindavo tuo, ką pats valgė: pienu, batonu ir varškės sūriu, laikomu ant medinės lentelės ant radiatoriaus, kad džiūtų...“

Kunigo papasakotas fragmentas iš atminties ištrauks kitą graudų vaizdą; jį buvo nupaišęs šviesaus atminimo operatorius Zigmas Gružinskas, sukūręs dokumentinį filmą apie Monsinjorą: kelionė iš Vatikano, iš iškilmių, vykusių popiežiaus Jono Pauliaus iniciatyva, sustojimas kažinkokiam Italijos miestely; automobilio kamputy užsiglaudęs K.Vasiliauskas: vienoje rankoje - batonas, kitoje pienas...

„Paradoksalu, bet Monsinjoro mano gyvenime metams bėgant ne mažėja, o daugėja, nemaža jo išsakytų minčių, papasakotų patirčių šiandien virtusios mano pamatinėmis tiesomis, kuriomis kliaujuosi kasdienybėje“, - prisipažins K.Vasiliausko fondo valdybos narys, poetas „respublikonas“ Rimvydas Stankevičius.

Neabejotinai po Monsinjoro mirties meilės Lietuvoje tapo mažiau. Tai paprasčiausia aritmetika. Būtent jos, tokios nieko neprašančios ir nelaukiančios atgal, reikia ir tikinčiam, ir ateistui, ir vargo bitei, ir galiūnui, ir būtent tokios meilės praretėjimas šiandien juntamas tarp mūsų. Gatvėje, internete - visur daugiau šiurkštumo, stumdymosi pečiais, daugiau agresijos, daugiau jėgos demonstravimo. Iš tikrųjų meilei nebūtini nei kieti raumenys, tik treniruota dvasia, nes jos prigimtis - ne grobti, bet duoti. Norint duoti nereikia jėgos, reikia drąsos. Istorija, kaip Monsinjoras ištiesė ranką bandančiam į jo būstą prasigauti vagiui, kaip girdė arbata, užjausdamas, koks sunkus ir pavojingas vagies „darbas“, virtusi legenda.

Profesorė V.Daujotytė išsireikš taikliau: „Būti ne dėl savęs, būti kitiems, dėl kitų yra toks aukštas principas, kad jeigu žmogaus, galinčio taip gyventi, nesutiktum, nepatikėtum, bet mes jį sutikom, mes jį matėm, mes jį liudijam.“