Anapilin išėjo Ieva Jankutė

Dėl to 2011 m. liepos 6 - ąją Valstybės dienos proga buvo apdovanota ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi. 2013 m. vasario 16 d. ji tapo Pagėgių krašto garbės piliete.

"Esu pakliuvusi į paskutiniąsias Mažosios Lietuvos lietuvininkų, kuriems likimas pavedė atlikti tam tikrus darbus, gretas. Darbai nelengvi, bet jų atsisakyti negaliu. Po mūsų jau nebus žmonių, galinčių suteikti žinių apie Prūsų Lietuvą, jos žmones, gyvenseną, tradicijas", - taip savo misiją aiškino Ieva Jankutė, Mažosios Lietuvos patriarcho, aušrininko, Tilžės akto signataro, spaustuvininko ir publicisto, Lietuvos Valstybės Tarybos nario Martyno Jankaus vaikaitė, 2002 m. į Lietuvą grįžusi iš Niujorko.

Jame prabėgo didžioji jos gyvenimo dalis po to, kai lietuvininkų Jankų šeima, artėjant II pasaulinio karo fronto bangai iš Rytų, pasitraukė į Vakarus. Baigusi medicinos seserų kursus, ji dirbo ligoninėje, kurioje susipažino su gydytoju italu, už kurio ir ištekėjo, o vėliau išvažiavo gyventi į Italiją. Po vyro mirties ji vėl grįžo į Niujorką. Ir visą tą laiką ji nenustojo ilgėtis Lietuvos, o ypač Bitėnų, kuriuose buvo gimusi 1924 m. birželio 24 d. "Bitėnuose gandrų visada būdavo daug, tad ir vaikų jie nemažai atnešdavo. Beveik kiekvienas turėjo žymę (apgamą), parodantį, kaip gandras jį į tėvų namus gabeno. Mane ne gandras atnešė, o tėvelis ankstų Joninių rytą rado Merguvos ežere, lelijos žiede", - šmaikštavo p. Ieva, duodama interviu, beje, paskutinįjį iš daugelio, Pagėgių krašto draugijos "Sandūra" leidiniui "Rambynas".

Nors siela ir protu ji buvo pasišventusi Bitėnams, tačiau gyvenamąja vieta, grįžusi į Lietuvą, pasirinko Klaipėdą. Tuomet ji dar nežinojo, kad butą renkasi visai šalia senelio buvusios spaustuvės namo Šaulių gatvėje. Tai ji išsiaiškino, vartydama mirusiųjų artimųjų archyvus ir aptikusi dokumentus su tiksliu adresu.

Čia, Šaulių gatvėje, ji su katinu Baltuku ir gyveno 12 m. Ir ją, vaikštančią su augintiniu, lesinančią balandžius, geriančią kavą kavinaitėje pažinojo daugelis M. Mažvydo alėjos gyventojų. Tik nedaugelis težinojo, kokį didžiulį dvasinį darbą ji atlikdavo savo bute, internetu palaikydama ryšius su visu pasauliu. Čia gimdavo ir idėjos bei planai dėl tėviškės Bitėnų, jų kapinaičių, kurių priežiūrai p. Ieva buvo ypač pasišventusi, tvarkymo. Dažnai pas Ievą rinkdamosi ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nariai, su kuriais I. Jankutė palaikė glaudžius ryšius. Ir visada turėjo ką jiems pasakyti ar patarti. Iki paskutinės gyvenimo dienos ji niekada ir niekam nesiguosdavo dėl sveikatos ar savo sielvartų, kurių, žinoma, patirdavo. Kadaise ji buvo prasitarusi: "Mes, lietuvininkai, esame daug kančių ir skriaudų patyrę, bet tai tik mus grūdino ir ugdė išdidumo jausmą - niekada savo pergyvenimų kitiems neužkrauti."

Būdama garbingo amžiaus, ji puikiai orientavosi tiek Lietuvos, tiek pasaulio įvykiuose. Ir visada turėjo savo griežtas nuostatas, kurias pagal galimybes ir jėgas įgyvendindavo.

Tokios jos - išdidžios, dažnai griežtos, bet teisingos ir mielos portretą mes ir nešiosimės savo širdyse.

Mieloji, gerbiamoji Ieva, tegul Jums bus lengva gimtųjų Bitėnų žemelė.

Bičiuliai, artimieji

---

Su Ieva Jankute atsisveikinti bus galima Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčioje (Pylimo g. 2, ant Jono kalnelio) nuo rugsėjo 16 d. 14 val. Rugsėjo 17 d. 12 val. - išlydėjimo mišios. Karstas išnešamas 13 val. Į paskutiniąją kelionę link Bitėnų palydėti norintys galės važiuoti 50 vietų autobusu.