Žiauriausių gaujų ir jų lyderių Lietuva niekaip negali pamiršti

Henytė – labiausiai įstrigęs mafijos vadeiva

Dar 2013-aisiais teisėjų kolegija, pasiuntusi Henytę už grotų iki gyvos galvos, paskelbė, kad jis padarė septynis labai sunkius, su kėsinimusi į žmogaus gyvybę susijusius nusikaltimus bei šešis lengvesnius nusikaltimus.

Teisėjai paskelbė, kad pats H. Daktaras dalyvavo ir nužudant du žmones, o nusikalstamas veikas vykdė siekdamas savanaudiškų tikslų ir išsaugoti savo įtaką nusikalstamame pasaulyje.

„Iš grupuotės lyderio veiksmų matyti, kad nusikalstama veikla buvo jo gyvenimo būdas.

H.Daktaras – labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti įprasta kriminaline bausme neįmanoma“, – prieš šešerius metus teigė teismas.

Vis dėlto, pats H. Daktaras neprisipažįsta padaręs ką nors nusikalstamo ir nepraranda vilties išeiti į laisvę.

Kai pastarąjį kartą beldėsi į teismo duris prašydamas persvarstyti jam paskirtą bausmę, teigė: „Prašau įvertinti mano amžių, netrukus bus 62 metai. Iki 60 metų maniau, kad esu nemirtingas, tačiau ligos aplankė viena po kitos, patyriau insultą.

Dabar esu senas, ligotas žmogus“.

Visuomenės nuomonės tyrime, kurį žurnalisto ir rašytojo Dailiaus Dargio užsakymu atliko „Baltijos tyrimai“, buvo apklausta 1000 šalies gyventojų nuo 18 metų. Apklausa buvo atlikta birželio mėnesį.

Apklausa parodė, kad beveik tris dešimtmečius veikusią nusikalstamą Daktarų gaują žino 87 procentai šalies gyventojų.

H. Daktaro žinomumas didžiausias tiek tarp aukštąjį, tiek tarp nebaigtą vidurinį išsilavinimą turinčių šalies gyventojų – nuo 93 proc. iki 80 proc. Ir beveik vienodai didelis visose respondentų grupėse.

„Neslėpsiu, tikėjausi gal kiek kitokių rezultatų.

Toks aukštas žinomumas man buvo netikėtas, kaip ir visų kitų veikėjų, taip pat „Vilniaus brigados“, kuri sutriuškinta jau gan seniai, bet užima pakankamai aukštas pozicijas įvairiose respondentų grupėse“, – sako apklausos sumanytojas D. Dargis.

„Vilniaus brigada“ vis dar neišsitrynė iš atminties

„Vilniaus brigadą“ kaip įstrigusį nusikalstamą susivienijimą įvardijo 54 proc. respondentų.

„Vilniaus brigadą“ ir jai vadovavusį Borisą Dekanidzę, kuriam buvo atlikta paskutinė Lietuvoje mirties bausmė, labiau atsimena aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys – 63 proc., neturintys vidurinio išsilavinimo respondentai brigadą įvardijo rečiau – 39 proc.

Dokumentikos seriale „Mafijos kronikos – su Dailiumi Dargiu“ buvo pasakojama, kad „Vilniaus brigados“ užuomazgos Vilniuje užsimezgė 1987 metais.

Tuo metu savo gaują subūrė Georgijus Dekanizdė, B. Dekanidzės tėvas.

„Brigadai“ priskiriamos ne tik kontrabandos, bet ir disponavimas narkotinėmis medžiagomis, taip pat aršus reketas.

Tuo metu jie Vilniuje tiesiog viešpatavo: reketavo verslą, valdė prostituciją ir lošimo namus.

„Vilniaus brigados“ viešpatavimo laikais duoklę jiems mokėjo kiekvienas kioskas, kas savaitę buvo sprogdinami tai automobiliai, tai butai. „Dekanidzei restorane nepatiko sriuba – jo manymu, buvo nepakankamai karšta.

Tad nuėjo į virtuvę, paėmė virėją už plaukų ir įkišo galvą į katilą verdančios sriubos.

Paskui atnešė į ligoninę pinigų, liepė tylėti, – dokumentikos cikle „Mafijos kronikos“ yra pasakojęs DELFI žurnalistas Ainis Gurevičius.

Jo atmintyje – ir myriop nuteisto B. Dekanidzės paskutinis interviu. – Jis iki paskutinio momento tikėjosi, kad jį ištrauks, nes paprastai, kai žmonės susitaiko su bausme, dar tokia – sušaudymas, nustoja meluoti, o jis tebeaiškino, kad nekaltas, priešai susidorojo...“

„Brigada“ buvo net įsteigusi oficialią savo būstinę Tilto gatvėje, pasivadinusi „Verslo įmonių asociacija“. Bendrovės būdavo priverčiamos įstoti į asociaciją ir mokėti nario mokestį – taip buvo įteisintos duoklės reketininkams

B. Dekanizdė mirties bausme buvo nubaustas už žurnalisto Vito Lingio žmogžudystę. Žurnalistas nužudytas šalia savo namų Vilniuje, Fabijoniškėse.

Šaudyta iš arti. Du kartus į pakaušį. Trečią – į nugarą. Vitui Lingiui buvo 33-eji. Liko našlė, aštuonmetė dukra.

Vis dar pamena ir išskirtiniu žiaurumu garsėjusius Tulpinius

Panevėžio Tulpinius iki šiol atsimena 48 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų. Ši gauja pasižymėjo išskirtiniu žiaurumu.

„Tulpinių“ vardas Panevėžyje ėmė sklisti dar 1991 m. Į kalėjimą iki gyvos galvos „tupliniai“ pasiųsti už daugiau nei dvidešimt nužudymų, kurie buvo padaryti 1993-2000 metais.

Gauja žudydavo net savus. 1999 metais jų auka tapo „tulpinis“ Saulius Janonis. Vyriškio kūnas buvo įkištas į metalinę statinę ir paskandintas Dubulių tvenkinyje.

Kai kurias aukas tame pačiame ežere skandindavo įbetonuodami kojas į indus, kad neišnirtų.

Iš atminties neišsitrynė ir žiauriausia uostamiesčio gauja

Beveik trečdalis – 28 proc. – apklaustųjų nurodė žinantys Klaipėdos Gaidjurginių gaują. „Monstras iš gintarinės pakrantės“, – tokiais epitetais žiniasklaidoje buvo palydimas nusikalstamo susivienijimo vadeiva Sigitas Gaidjurgis.

Klaipėdos monstru pramintas vyras masiškai žudė ne tik priešus, bet ir saviškius ar atsitiktinius žmones.

Mafijos rinktinės, vienijusios Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių banditus, lyderį teismas pripažino kaltu dėl 17 tyčinių nužudymų bei sprogdinimų.

Po pirmųjų kelių teistumų už vagystes ankstyvoje jaunystėje, S. Gaidjurgis net 12 metų sugebėjo išvengti akistatos su teisėsaugininkais.

Galų gale jis buvo suimtas pas jį radus šaltąjį ginklą bendrame banditų, pasieniečių ir muitinės pareigūnų vakarėlyje.

Tačiau iš tiesų peilis kišenėje tebuvo smulkmena palyginus su tikrąja S. Gaidjurgio veikla. Visame pasaulyje uostai yra aršios nusikalstamų grupuočių kovos arena.

Ne išimtis ir Klaipėda. Konkurencinje kovoje S. Gaidjurgis buvo negailestingas.

Mirties nuosprendžiui galėjo užtekti netyčia ištartos frazės ar kreivo žvilgsnio.

S. Gaidjurgis garsėjo tiesiog paranojišku įtarumu. Turbūt jokia kita Lietuvos gauja nėra perlaidojusi tiek savo aukų, kaip „Gaidjurginiai“.

Kartais gaujos vadeiva tą darydavo vienas, kai kada aukos palaikai būdavo perlaidojami keletą kartų.

Nepamiršo ir Kauną šiurpinusių Daškinių

Beveik tiek pat respondentų – 27 proc. – nurodė žinantys Kauno Daškinių gaują.

1988-aisiais Daškės vadovaujama gauja buvo viena jauniausių mafijos sostine laikytame Kaune. Jos nariai nepripažino net tuo metu mieste autoritetingiausia laikytos Vilijampolės Daktarų gaujos. R. Daškevičius Henriko Daktaro neapkentė tiesiog patologiškai.

Lemiamas mūšis dėl įtakos tarp Daškinių ir Daktarų įvyko vieną 1988-ųjų rugpjūčio šeštadienio vakarą šalia tuomet Kaune veikusio „Pasimatymo“ restorano.

Aiškintis santykių su Daškiniais Daktarai atsiuntė vieną iš savo to meto lyderių – Vladimirą Seneckį, dar žinomą Turisto, Vovkos arba Sosiskos pravardėmis. Po šių muštynių jis liko invalidu visam gyvenimui.

Vyriškis mėgino paleisti savadarbį sprogmenį žaliakalniniams, tačiau šis netikėtai susprogo jo rankoje.

Reketo klestėjimo metais Kaune sklido kalbos, kad Daškiniai turėjo tokių žiaurių banditų reputaciją, jog jais reketuojamus verslininkus gąsdindavo net patys Daktarų gaujos veteranai.

Daškinių lyderis buvo nužudytas prieš aštuoniolika metų.

delfi.lt

Pirmą kartą šis straipsnis buvo skelbtas 2020.01.04