Viešnagė ypatingoje L. Brežnevo viloje Palangoje: ją itin mėgo A. Brazauskas ir A. Sabonis

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas – sovietinei valdžiai, o dabar Lietuvos valstybei priklausanti prezidentinė vila Palangoje jau septynerius metus nuomojama privačiai kompanijai ir veikia kaip viešbutis, kuriame gali apsistoti bet kas.

O pamatyti čia išties yra ką: lyg muziejaus koridoriais po milžiniškas patalpas, esančias beveik ant jūros kranto, vedžiojęs vilos „Auska“ direktorius Gintaras Pociūnas papasakojo, kodėl čia apsistoti taip mėgo aukščiausi vadovai, o dabar vilai neatsispiria Lietuvos krepšininkai bei pasiturintys poilsiautojai.

Nakvodavo tik aukščiausi SSRS vadovai

Dabar viloje apsistoti gali bet kas, tereikia tik susimokėti. Tačiau sovietiniais laikais vila buvo tik aukščiausių SSRS vadovų poilsio vieta.

Pastatas buvo įrengtas maždaug 1973 metais ir buvo tiesiogiai valdomas iš Maskvos.

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

„Jis buvo Komunistų partijos centrinio komiteto kompetencijoje. Jis vadovavo visam grafikui, pagal kurį tų laikų aukščiausi vadovai važiuodavo čia ilsėtis. Jie atvažiuodavo čia ne todėl, kad tuo metu viešėjo Lietuvoje, o tik pagal Maksvoje reguliuojamą laiką“, – vilos atsiradimo istoriją aiškino G.Pociūnas.

Visus tuos metus iki pat Lietuvos nepriklausomybės vila veikė uždaru režimu, kuris, anot dabartinio direktoriaus, yra šiek tiek mistifikuotas. Iki šiol yra svarstoma, ar čia iš tiesų viešėjo ir pats Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius L.Brežnevas, kurio įsaku ir buvo pastatyta vila.

„Mano manymu, visos tokios kalbos yra tapusios legendomis, nes tai yra absoliučiai nepatikrinami dalykai. Tų laikų vadovų atostogų grafikas buvo valstybinė paslaptis. Ir jeigu, pavyzdžiui, L.Brežnevas pranešė, kad buvo šioje viloje, tai dar nieko nereiškia, nes galbūt tai tebuvo paskleista žinia saugumo sumetimais, o jis atostogavo kažkur kitur...“ – svarstė G.Pociūnas.

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, vila tapo valstybės nuosavybe, ją valdė valstybinė įmonė „Baltija“. Čia vykdavo įvairūs aukščiausio lygio susitikimai, posėdžiai, poilsio dienomis apsistodavo šalies prezidentai.

„Vėliau, kai valstybė vilos nebeišlaikė ar jai tiesiog neapsimokėjo, ji vilą išnuomojo ir ji tapo prieinama visiems – susimoki pinigus ir nakvoji. Kai mes ją perėmėme, daugiausiai darbo ir įdėjome į viešinimą, reikėjo pranešti, kad ši vieta nebėra uždara, čia gali atvykti bet kas“, – sakė vadovas.

Vilą mėgo ir A.Brazauskas, ir A.Sabonis

Kaip pasakojo G.Pociūnas, šią vietą ypatingai mylėjo prezidentas A.Brazauskas, jis čia atvykdavo ne tik ilsėtis, bet ir dirbti.

„ L. Brežnevo vilos pavadinimas jau blėsta, nes dabar šiuolaikiniai žmonės jo nebežino, tiksliau net būtų sakyti, kad tai buvo A. Brazausko vila, nes jį Lietuvoje žino visi. Jis tikrai nuoširdžiai mylėjo vilą, buvo labai prie jos prisirišęs, leisdavo čia daug laiko“, – teigė direktorius.

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

Pasak jo, viloje iki šiol dirba keli žmonės, kurie čia dirbo ir prezidento vadovavimo laikais: „Jie mini A.Brazauską tik geru žodžiu, nes jis buvo korektiškas ir pagarbos vertas vadovas, kad ir ką apie jį kalbėtų žmonės dabar.“

Vila, pasirodo, patinka ir Arvydui Saboniui bei kitiems Lietuvos krepšininkams. O to priežastis – išskirtinai aukštos durys, siekiančios beveik lubas.

„A. Sabonis sakė, kad čia tikriausiai yra vienintelės durys Lietuvoje, pro kurias jam einant nereikia pasilenkti. O prezidentiniame kambaryje yra ir lovos, kur jis gali atsigulti ir pilnai ištiesti kojas, nereikia nieko papildomo pasidėti“, – juokėsi G.Pociūnas.

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

Jo teigimu, į vilą prieš svarbius čempionatus dažnai atvažiuoja visa Lietuvos krepšinio rinktinė: „Jie turi tokią tradiciją čia pasimaudyti ir išsikepti šašlykų. Aišku, būna labai linksma stebėti, kaip jie įlipa į baseiną ir vaikšto jame kaip gandrai, nes jis nėra labai gilus.“

Išliko beveik visas interjeras

O kuo gi ši vila traukia dabartinius poilsiautojus? G.Pociūnas įsitikinęs, kad dauguma jų atvažiuoja tiesiog pailsėti, nes vila yra atokiau nuo viso Palangos miesto šurmulio, tačiau yra ir tokių, kurie nori pajusti tikrą pastato dvasią ir idėją.

Tą padaryti čia išties nesunku – nors pastatas ir buvo renovuotas, vilą drąsiai būtų galima pavadinti „gyvu“ muziejumi, nes didžioji dalis interjero detalių, baldų ir pan. išliko iki pat šių dienų, taigi čia apsistojantys poilsiautojai iš tiesų gali gulėti toje pačioje lovoje ar sėdėti ant tos pačios sofos, kur kadaise sėdėjo ir aukščiausi SSRS pareigūnai.

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

„Pastatą šiek tiek atnaujindami bandėme išlaikyti visą dekorą ir tuometines architektūrines madas. Viskas, kas čia matoma, yra tų laikų didelės prabangos atributai, nors dabar tai gal kažkam ir kelia šypseną. Kadangi vilą projektavo jaunas, tik studijas pabaigęs lietuvis architektas Juozas Šipalis, tai jis sudėjo viską, kas tuo metu buvo progresyviausia“, – pasakojo vilos direktorius.

Paklaustas, kodėl vila buvo patikėta projektuoti lietuviui ir dar ką tik baigusiam studijas, G.Pociūnas tikino, kad tuomet jis buvo vienas gabiausių studentų, o sovietinė (vėliau ir Rusijos) valdžia tokius architektus labai vertino.

„Pats esu architektas ir žinau, kad taip būdavo. Esu suprojektavęs Rusijos Centrinio banko Centrinę pinigų saugyklą. Manau, kad J.Šipalis tiksliai net nežinojo, kokiam asmeniui projektuoja vilą. Turbūt jam tiesiog pasakė, kad reikia daryti prabangiai ir tiek“, – svarstė jis.

Pati vilos forma – taip pat išskirtinė. Pasak G.Pociūno, paradoksalu, tačiau komunistų valdžios viršūnėlei pastatytas projektas savo struktūra primena kryžiaus formą.

Be to, įspūdingas ir pats pastato plotas – iš viso vila apima apie 3,5 tūkst. kv. m., nors joje buvo vos 8 miegamieji kambariai tik su 4 numeriais, nes vieną kambario numerį sudarė svetainė, prieškambaris ir du miegamieji su vonios kambariais. Tokie apartamentai sudarė apie 250 kv. m.

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

Kai vilą perėmė valstybė, kambarių skaičius išaugo iki 10, o dabar jų skaičius dar didesnis.

„Kai darėme renovaciją, iš tų 10 numerių padarėme 28, bet visi jie buvo įkurti pagalbinėse patalpose ir keliuose holuose, nes holų mes čia turime daugybę. Jeigu paprastame viešbutyje yra koridoriai, kuriuose kambariai išdėstyti pagal brangumą, tai čia nėra jokios koridorinės struktūros, visi jie yra unikalūs“, – aiškino G.Pociūnas.

Viloje išlikę net ir autentiški vokiški sietynai, kurie čia buvo atvežti iš tuometinės Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR).

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

Autentiški kambariai

Autentika dvelkia ir patys kambariai, ypač – prezidentiniai numeriai. Vieno iš prezidentinių numerių svetainėje – beveik visi baldai yra tie patys, kurie čia stovėjo ir L.Brežnevo laikais, naujai nupirktas tik stalas.

Įėjus į svetainę iš karto dėmesį patraukia dideli ir įmantriai papuošti židiniai. Tačiau, G.Pociūno teigimu, jie niekada nebuvo naudojami pagal paskirtį, labiau kaip kambario dekoracija.

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

Svetainėje taip pat yra labai svarbus akcentas – spintelėje įmontuotas baras, o to anuomet dar niekur nebūdavo.

„Čia būdavo sudėti konteineriai su ledukais ir vadovai galėdavo tiesiog pasiimti šaltus gėrimus ir vartoti. Gal net ir apelsinų sulčių būdavo, kad „dėdės“ galėtų pasidaryti kokteilių, o tai būdavo visiškas deficitas“, – juokėsi barą aprodydamas vilos direktorius.

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

G.Pociūnas teigė, kad poilsiautojams, net ir tiems, kurie atvyksta į paprastus numerius, visada aprodo ir prezidentinius kambarius: „Visada siūlau atvykti su kompanija ir pasirinkti prezidentinį bloką, nes jis padeda pajusti tikrąją šio pastato dvasią, idėją, suvokti, kaip gyveno tų laikų prezidentai.“

Kambariuose kabantys paveikslai – taip pat išskirtiniai. Jie viloje atsirado jau Nepriklausomybės laikotarpiu, nes, anot G.Pociūno, tuometinis vilos vadovas buvo labai impozantiška asmenybė, „toks vietinės reikšmės Brazauskas, nes visi jį žinojo“.

„Jis organizuodavoplenerus ir geriausi Lietuvos dailininkai atvažiuodavo čia, o po tų plenerų kai kurie darbai čia ir likdavo. Vienu metu Dailės fondas pareikalavo, kad atiduotume visus kūrinius tam, kad jie galėtų sukišti juos į saugyklą. Sako man: „Gi tiesiog kabo čia pas jus“. Sakau: „Tai aišku, kad kabo, o ką meno kūriniai turi daugiau daryti?“ – ironiškai klausė G.Pociūnas.

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

Turėjo ir nuosavą kino salę

Dar vienas vilos prabangos ir išskirtinumo akcentas – tuomet patalpose veikusi privati kino salė.

„Jeigu tais laikais žmonės norėdavo pažiūrėti kokį nors filmą, o per tuos porą kanalų, kurie tuomet buvo, nerodydavo, jie eidavo į kino salę. O jeigu ten nerodydavo filmo, kurį nori pažiūrėti? Viloje komunistai turėjo įsirengę ir nuosavą kino salę su projektoriumi, žmonės ten sėdėdavo ir žiūrėdavo privatų filmą. Tais laikais buvo prabangos viršūnė“, – sakė išlikusią salę aprodydamas direktorius.

Nors į ją patekdavo tik išrinktieji, valdžios ir galios santykiai išlikdavo ir čia: visos kėdės buvo sustatytos piramidės principu: priekyje viena, kur sėdėjo pats svarbiausias asmuo, už jos – dvi, tada trys ir taip toliau. Salė išliko, tačiau kėdžių joje nebėra.

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

Objektas turėjo ir savo apsaugą: prie tam tikrų bokštelių stovėdavo ginkluoti kareiviai ir saugodavo prieigas.

Pasak G.Pociūno, viloje iš Lietuvos bėgdami sovietai paliko ir nemažai daiktų, kurie čia likti negalėjo: „Pavyzdžiui, jie paliko visus telefonus su tiesioginiu ryšiu su Maksva ar bet kokia sąjungine respublika. Šiais laikais mes nebesuprantame, kas čia tokio, bet tuomet tai buvo absoliutus technikos stebuklas, kai nereikia užsakinėti tarptautinio pokalbio, o tu tiesiog paskambini ir tau iškart atsiliepia žmogus, kurio tau ir reikia.“

Viloje – ypatingas baseinas

Prie visų vilos įdomybių būtų galima pridėti ir unikalų Lietuvos formą primenantį baseiną, nors, G.Pociūno teigimu, architektūrine prasmei jis yra ganėtinai stilizuotas.

„Netgi ten, kur yra Aukštaitijos pusė, yra sekliau, o kur Žemaitija – giliau. Taigi galima nerti tiesiai į Žemaitiją“, – juokavo jis.

Tarp sienų, kurios galėtų papasakoti tikriausiai daugiau nei mokykliniai vadovėliai, dabar gali pagyventi bet kas.

Direktoriaus įsitikinimu, tuomet toks baseinas buvo iš tiesų labai drąsi ir architektūrine prasme smagi idėja.

Šis baseinas vienintelis toks Lietuvoje ne tik dėl savo formos: jis pripildytas šildomu jūros vandeniu, todėl poilsiautojai tokioje „jūroje“ gali pliuškentis bet kuriuo sezono metu.