„Tylios šventovės“ laukia įgalinimo

Artėjant rudens lygiadieniui, kuris šiais metais stos rugsėjo 23-iąją, verta apsilankyti šventose vietose, padėkoti už dosnų derlių, dainuoti dainas, linksmintis ir prašyti pastiprinimo iš protėvių, nes būtent tą dieną ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių ypač stiprus. "Tylios šventovės", taip šiuolaikinio meno kūrėjai multimedijos menininkas Augustinas Našlėnas ir garso inžinierius, menininkas Vilius Jokubaitis (Vilo Spice) vadina vietas Klaipėdos rajone, kuriose lankydamiesi, atlikdami tam tikrus ritualus, pajuto transformuojančią ir stiprinančią jų energiją.

"Žmonėse yra genetiškai užkoduotas ryšys su savo protėviais. Kai elgiesi intuityviai, taip, kaip diktuoja širdis, kartoji tuos pačius elgesio modelius, veiksmus. Ne pilių griuvėsiai, o šventos mūsų protėvių vietos yra pats vertingiausias kultūros paveldas, kuris ir dabar yra gyvas ir turi galimybę išsiskleisti, veikti", - tvirtino A. Našlėnas.

Kartu su Viliumi Augustinas šiuo metu kuria unikalų meninį projektą "Tylios šventovės", kuriame jungia tai, kas liko iš magiškos senovės baltų ženklų kalbos, su erdviniu garsu ir animuotais fotomontažais iš šventų Klaipėdos rajono vietų.

Augustinas Našlėnas ir Ričardas Olechnovičius prie Žemynos akmens. Saulės aukuras ant Kalniškės piliakalnio dabar jau niekam neužkliūva, ugnis jame degama įvairių švenčių ir ritualų metu. Jurgos PETRONYTĖS nuotr.

Projekto autoriai išskiria devynias šventas vietas: tai kalnelis miške prie Macuičių, Promotės akmuo šalia Kalniškės piliakalnio, Saulės aukuras ant šio piliakalnio, Promotės ąžuolas, didysis ąžuolas ir Žemynos akmuo šventgirėje šalia Kalniškės piliakalnio, pilkapynas miške prie Kvietinių kaimo, senosios Kvietinių kaimo kapinės, upelis miške prie Kvietinių pilkapyno. Visas šias vietas galima apeiti pėsčiomis per 5 valandas.

"Projekte "Tylios šventovės" šias vietas įprasmins 90 minučių trukmės audiovizualinė instaliacija. Filmas komponuojamas iš animuotų fotomontažų ir senovinių baltiškų ženklų, išreiškiančių tam tikras sąmonės būsenas. Tie ženklai atėjo iš kontakto su šiomis vietomis. Filme subtiliai juntama paros ir metų laikų kaita. Į instaliaciją žiūrovas galės bet kada įeiti ir išeiti iš jos. Garsai, kuriuos komponuoja Vilius, taip pat įrašyti šiose vietose. Vienas įdomiausių projekto momentų yra tai, kad Vilius yra atradęs sistemą kaip vizualinį ženklą paversti garso struktūra. Tad projekte naudojami senieji baltiški ženklai taip pat turės ir garso išraišką. Projekto tikslas - įtraukti žmogų į meditatyvią būseną, kurioje jis gali pajusti subtilius pasikeitimus", - teigia A. Našlėnas.

Promotės kvietimas

Meninį projektą autoriai ketina pristatyti kitais metais, o gyvose šventovėse apsilankyti galima ir dabar. Tą ir padarėme - kartu su Augustinu ir jo bendraminčiu gamtos tikėjimo, šamaniškų praktikų puoselėtoju Ričardu Olechnovičiumi apsilankėme ant Kalniškės (Gargždų) piliakalnio, kuriame vyrai atrado 5 šventas vietas. Gargžduose gimęs Augustinas prisiminė, kad dar paauglys būdamas ateidavo ant Kalniškės piliakalnio alaus gerti. Vėliau menininkas jau lankydavosi šiose vietose su fotoaparatu.

"Mano dvasinis ryšys su šia vieta yra labai stiprus. XIII a. viduryje, kai ant piliakalnio stovėjo kuršių pilis, šalia jo veikė senovės baltų tikėjimo alkavietė. Spėjama jos vieta yra į pietus nuo piliakalnio. Toje vietoje iki šių dienų išlikęs didelis akmuo, greičiausiai jis buvo aukojimų akmuo.

KOPIJA. Promotės portreto kopija dabar yra jos ąžuolo drevėje šventgirėje.

Nors dabar aplinka stipriai pasikeitusi, manau, kad praeityje ta vieta buvo panaši į lurdą. Piliakalnio šlaite buvo padarytas urvas, kuriame gulėjo akmuo. Alkavietei vadovavo moteris žynė, ragana, kuri turėjo gebėjimų gydyti, ir žmonės to ateidavo pas ją. Žinoma, kad istorinių faktų ir patvirtinimų tam nėra. Aš tai žinau, nes mane sieja su ja kraujo ir dvasinis ryšys, ji yra mano promotė, ji lankosi mano sapnuose ir vizijose. Tai ji nuo pat vaikystės kviesdavo mane į šias vietas. Mano mama taip pat bendrauja su ta pačia dvasia", - mistiškai pasakojimą pradėjo Augustinas, tačiau netrukus pažymėjo, jog iš archeologinių tyrimų žinoma, kad šalia Kalniškės piliakalnio buvo dvi gyvenvietės.

PROMOTĖ. Augustinas Našlėnas yra nupiešęs promotės portretą. Augustino NAŠLĖNO nuotr.

"Viena toje vietoje, kur dabar įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, o kita - piliakalnio papėdėje, Raganiškės pelkės pusėje. Tad visai logiška, kad tarp šių gyvenviečių galėjo būti šventvietė, kurioje buvo aukojama, gydoma. Tai paliudija ir Raganiškės pavadinimas, priskirtas pelkei, telkšančiai šalia piliakalnio", - argumentuoja pašnekovas.

Galios vietos

Ričardas į Gargždus atvyko gyventi iš Vilniaus. Jau Vilniuje jis buvo įkūręs miško šventyklą. "Tai buvo duobė, kurioje buvo lapės urvas. Aš ten pastačiau aukurą, viršuje surenčiau tvorą. Duobė simbolizavo moters įsčias, deganti ugnis - falą. Taigi toji vieta buvo vyriškojo ir moteriškojo prado susijungimas. Tuo metu, kol suradau savo kelią praktikavau įvairias induizmo dvasines praktikas", - pasakojo Ričardas.

Atvykęs į Gargždus, Ričardas taip pat ieškojo galios vietomis vadinamų taškų. Intuityviai vyras atrado tas pačias vietas, kurios jau buvo žinomos ir Augustinui.

"Tik atvažiavęs į Gargždus, leidausi apžiūrėti apylinkes ir atėjau ant piliakalnio. Kreipiausi į protėvius, žynius ir išminčius bei prašiau atskleisti vietas, kurios buvo svarbios šiose apylinkėse praeityje, kuriose žmonės gali pajusti transformaciją ir aukštesnį sąmoningumą. Ir tos vietos man buvo atskleistos. Tai piliakalnis prie Macuičių, kuris net nėra žymimas kaip piliakalnis. Ten įrengiau pirmąjį aukurą iš akmenų. Tada įrengiau nedidelį aukurą prie Kalniškės piliakalnio, kuris tuo metu buvo pradėtas tvarkyti. Vėliau įrengiau aukurą ant piliakalnio. Dabar jis vadinamas Saulės aukuru", - apie savo veiklą papasakojo Ričardas.

Saulės aukuro dėlionė

Saulės aukuras ant Kalniškės piliakalnio atsirado ne iš karto. "Iš pradžių sudėjau aukštą aukurą iš akmenų. Kažkas sugriovė. Tada sudėjau mažesnį. Vėl buvo sugriautas. Tada sudėjau dar mažesnį apskritimą ir padariau spindulius iš akmenų. Aukurą pavadinau Saulės vardu, nes čia visada šviečia saulė. Ir šis neįtiko. Tada padariau paprastą aukurą, kuris įsitvirtino, niekas kurį laiką jo negriovė. Po Joninių šventės pamačiau, kad pelenai buvo už aukuro ribų - tada jį praplėčiau ir dabar jau niekas jo negriauna. Reikėjo laiko ir kantrybės, kad šventoji ugnis vėl čia įsitvirtintų. O gal akmenims reikėjo žmonių, kad su jų pagalba jie nukeliautų iš vienos piliakalnio pusės į kitą. Taip aš save guosdavau, kai pamatydavau išgriautą aukurą ir išmėtytus akmenis", - juokavo Ričardas.

"Ši vieta padeda geriau pažinti save, susilieti su gamta, su protėviais. Saulės aukuras tarnauja, kad harmonizuotų priešpriešas žmoguje, kad jis nešvaistytų energijos kovai, kad pajustų, jog visi mes esame tos pačios visatos, šios žemės vaikai. Uždegęs čia ugnį, nušvieti savo vidinį pasaulį ir pradedi spindėti kaip saulė", - linkėjo pašnekovas, uždegdamas smilkalus šventoje vietoje.

Lankė kiekvieną dieną

Ričardas ir Augustinas pirmą kartą susitiko ant Kalniškės piliakalnio 2018 metų žiemą. "Kai grįžau iš Anglijos, panorau aplankyti Promotės akmenį ir Žiemos saulėgrįžos proga palikti prie jo kokį nors kūrinį. Atėjęs padariau iš medžio skeptrą ir pamačiau, kad kažkas dar čia lankosi", - prisiminė Augustinas.

Ričardas šiose vietose jau buvo atlikęs per 100 ritualų. "Vienu metu kiekvieną rytą keldavausi anksčiau ir ateidavau uždegti ugnį šiose šventose vietose prieš saulėtekį. Tokiu būdu aš pasitikdavau naują dieną", - pasakojo Ričardas.

Vyrai sujungė savo dvasines patirtis ir ėmė kartu lankytis atlikinėti ritualus. "Mūsų tikslas buvo įtraukti šias vietas, nes nenaudojamos jos tarsi užmiega. Jos neišnyksta, tačiau laukia, kol kas nors ateis ir įgalins jas. Todėl ir meninis projektas pavadintas "Tyliosios šventovės". Jį kurdamas noriu paskatinti žmones atrasti savo šventoves - vietas, kurios svarbios, šneka jų dvasiai. Šių vietų įprasminimas, gyvo ryšio su praeitimi ir protėviais užmezgimas suteiks dvasinio peno", - įsitikinęs Augustinas.

Šventgirėje

Nusileidę nuo piliakalnio ir perėję upelį patenkame į ąžuolų sengirę. Vyrai ją vadina šventgire.

"Gintaras Beresnevičius yra aprašęs šventgirės požymius. Giraitė turi būti gana nuošali, joje turi būti vienas vizualiai išskirtinis ąžuolas. Dažniausiai jis būna pats seniausias ir turi būti išskirtas akmuo arba akmenys, šalia kurių buvo deginama šventoji ugnis. Kadangi aukojama ir bendraujama būdavo su Perkūnu, šventgirėje dar būdavo žaibo kirstų medžių. Visi šie požymiai yra šventgirėje šalia Kalniškės piliakalnio. Beje, yra ne tik žaibo kirstas ąžuolas, bet ir akmuo su Perkūno kirvuko ženklu", - sako Augustinas. Išties netrukus atrandame ir įspūdingus ąžuolus, ir akmenį.

DIDYSIS šventgirės ąžuolas.

"Žemynos akmuo yra širdis. Pirmą kartą, kai jį pamačiau, tik apžiūrėjau. Vėliau, deginant ugnį Saulės aukure, prieš akis iškilo šio akmens vaizdas. Sugrįžau prie jo, nusilenkiau, priliečiau galvą prie akmens ir iškilo vizija, kurioje regėjau ratu einančių, baltai apsirengusių žmonių siluetus.

Kai pirmą kartą uždegiau prie akmens žvakę, akmuo buvo nuskeltas ir ant jo padėta sutraiškyta varlė. Tai vyko tuo pat metu, kai buvo vis griaunamas Saulės aukuras. Aš varlę užkasiau po akmeniu, atsiprašydamas už visą žmonių giminę. Buvau nusiminęs. Grįžau į miestą per Raganiškių pelkę ir ja einant pradėjo šokti man varlės po kojom. Tada atsiminiau, kad pagal indėnų sampratą varlės simbolizuoja apsivalymą, permainų lietų. Supratau protėvių palaikymo ženklą. Žemynos akmuo apaugęs samanomis, šlapias ir minkštas. Jis man atrodo tarsi užmigusi gyva būtybė. Jaučiu sklindant nuo jo švelnią, gydančią energiją, tarsi Žemės širdies pulsavimą. Labai gera pagulėti atsirėmus į jį", - savo pojūčiais ir patirtimi dalijosi Ričardas.

Augustinas įsitikinęs, kad Ričardo patyrimas patvirtina spėjimą, jog Žemynos akmuo galėjo būti būtent ta vieta, kurioje žyniai degino amžinąją ugnį.

ALKAVIETĖ. Spėjama, kad šis Promotės akmuo buvo naudojamas aukoms aukoti.