S. Gaidjurgis – legendomis apipintas atsargumas ir pareigūnus stebinęs žiaurumas

Paskutinį kartą Lietuvos istorijoje myriop nuteistą B.Dekanidzę ir jo vadovaujamą „Vilniaus brigadą“ – 54 proc., o išskirtiniu žiaurumu pagarsėjusius ir iki gyvos galvos nuteistus Panevėžio Tulpinius – 48 proc.

Ketvirtoji vieta sąraše atiteko šių laikų kriminalinėms įžymybėms – Kauno Agurkiniams (42 proc.).

Penkti – visuomenę šiurpinę Klaipėdos Gaidjurginiai (28 proc.), juos vejasi Kauno Daškiniai – 27 proc., septinta Kamuolinių gauja – 17 proc.

61-erių H.Daktaro žinomumas didžiausias tiek tarp aukštąjį, tiek tarp nebaigtą vidurinį išsilavinimą turinčių šalies gyventojų – nuo 93 proc. iki 80 proc.

Ir beveik vienodai didelis visose respondentų grupėse.

Ir avinėlis, ir demonas

Didelis Lietuvos patriotas, vargšų gynėjas ir kartu žiaurus žudikas, dėl liguisto įtarimo galintis ne tik myriop pasiųsti savo artimus draugus, bet dar juos ir negailestingai kankinti.

Toks buvo Sigitas Gaidjurgis, šiuo metu iki gyvos galvos kalintis už 16 žmonių nužudymą.

Kai jis pirmą kartą per televiziją išgirdo, kad jo draugas panevėžietis V.Baltušis nužudė kitą jo bičiulį S.Janonį, vaizdavo esąs priblokštas. 

„Tai parazitai, Sauliuką pakavojo. Jie turbūt tik apie savo vaikus galvoja, tai, kad kiti turi vaikų, jiems nerūpi“,- tuomet sukandęs dantis ištarė S.Gaidjurgis.

Kiek vėliau, savo sodyboje Kintuose susitikęs su „Lietuvos ryto“ žurnalistu S.Gaidjurgis atrodė nusiminęs ir sentimentalus. Paprastai apsirengęs, basomis kojomis jis vaikščiojo iš kampo į kampą ir vis kartojo: „Tu žinai – tai vilkų gauja – vienas kitam šypsosi į akis, apsikabinę plekšnoja per petį, o tuo pačiu metu jau rezga sumanymą, kaip nužudyti draugą. Visi jie vienodai supuvę – ir panevėžiečiai, ir kauniečiai, visi“.

Taip jis kalbėjo apie kitus, tačiau pats buvo daug baisesnis už juos. Kiekvieną dieną jis saugojosi, kad nebūtų nužudytas ir kartu planavo kaip nužudyti kiekvieną potencialų priešininką.

S.Gaidjurgis už sunkius nusikaltimus nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Konspiracijų meistras

Gyvenimas tarp peilio ašmenų S.Gaidjurgį pavertė tikru konspiracijos meistru. Apie klaipėdiečio atsargumą iki šiol sklinda legendos. Paprastai net į svarbius dalykinius susitikimus jis specialiai gerokai pavėluodavo.

Atvykdavo tik tuomet, kai įsitikindavo, jog nėra surengta pasalos. S.Gaidjurgis nuolat keisdavo savo gyvenimo vietas, kurių nežinojo net artimiausi draugai.

Nepaisant atsargumo S.Gaidjurgis mėgo gyventi plačiai ir imti iš gyvenimo visus malonumus. Jo mėgstamas posakis: „Jeigu mirti, tai prie „Mercedes“ vairo, jei mylėti – tai gražiausią moterį“.

Namuose gyventi nesaugu

Toks gyvenimas išsekino nusikalstamo pasaulio autoritetą. Prieš areštą jis ilgai vakarojo su vienu savo draugu ir vis guodėsi, kad be galo įgrįso būti pogrindyje.

„Norėčiau gyventi savo name prie Kintų, marių pakrantėje, auginti vaikus, rytais lakstyti su savo šunimis, tačiau priverstas trankytis po dimiesčio butus“, – guodėsi S.Gaidjurgis.

Gyvenimo savo namuose S.Gaidjurgis atsisakė supratęs, kad ten patogiausia vieta jį nužudyti.

Prie S.Gaidjurgio namo buvo sušaudytas jo geriausias draugas Norvaiša, pravarde „Cibulia“. Po to dar daug kartų buvo bandoma susprogdinti ar nušauti ir jį patį.

Paskutinis pasikėsinimas prieš S.Gaidjurgį buvo surengtas kelios savaitės prieš jo areštą Vilniuje.

Snaiperis įsikūrė medyje

Du ginkluoti nusikaltėliai, sužinoję, kad S.Gaidjurgis atvyko į savo namą, surengė jam pasalą. Vienas žudikų savo automobiliu buvo privažiavęs netoli S.Gaidjurgio sodybos ir laukė automobilyje.

Kitas – šautuvu su optiniu taikikliu apsiginklavęs vyriškis lukūriavo už poros kilometrų. Šalia kelio augančiame medyje žudikas buvo įsirengęs slėptuvę iš kurios buvo patogu šaudyti. Iš savo bendrininko gavęs signalą, kad S.Gaidjurgis išvažiuoja, snaiperis turėjo klaipėdietį nušauti.

S.Gaidjurgis už sunkius nusikaltimus nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Išgelbėjo girtas kaimietis

Tačiau šį planą visiškai atsitiktinai sužlugdė girtas kaimietis. Jis tiek prisilakė, jog krito be sąmonės netoli tos vietos, kur buvo įsikūręs snaiperis. Kai po kelių valandų atsipeikėjo, vos nenumirė iš išgąsčio – medyje tupėjo ginkluotas vyriškis.

Kaimietis greitai susiprato, kad reikia įspėti savo kaimyną S.Gaidjurgį.

Tyliai, kad nebūtų pastebėtas, pamariu nusliūkino iki klaipėdiečio sodybos ir papasakojo apie matytą vaizdą. S.Gaidjurgis veikė žaibiškai – jis tuoj pat paleido nuožmiu būdu garsėjančius savo šunis. Prasidėjo žudikų gaudynės.

Tačiau šiems per stebuklą pavyko pasprukti. S.Gaidjurgis greitai suprato, kas užsakė šią žmogžudystę.

Paskambinęs suriko: „Čia aš, ir vis dar gyvas!“.

Lygino su Tadu Blinda

S.Gaidjurgis autoritetą išsikovojo nepaprasta fizine jėga. Nors ir nelankė kovinių sporto šakų treniruočių, buvo nedidelio ūgio, jis nė karto nebuvo pralaimėjęs gatvės muštynėse.

Prieš kelioliką metų kalėjime jis vienas sumušė penkiolika prieš jį sukilusių kalinių. Tiesmukišką ir turintį savitą garbės supratimą S.Gaidjurgį kai kas lygindavo su Tadu Blinda.

Buvo atvejų, kai S.Gaidjurgis iš aferistų atimdavo pinigus ir juos išdalindavo nuo jų nukentėjusiems žmonėms. S.Gaidjurgis jautė silpnybę gyvenimo nuskriaustiems žmonėms.

Jis kartais aplankydavo Klaipėdos sąvartyne gyvenančius valkatas, atveždavo jiems maisto ir degtinės. Pats retai kada praeidavo pro elgetaujančius žmones nepaaukojęs jiems keliolikos litų.

Prieš savo areštą S.Gaidjurgis planavo paremti kokius nors vaikų namus, tačiau bijojo, kad jo parama nesukompromituotų tokios įstaigos.

Pamokė garsų bankininką

S.Gaidjurgio vardu bandė pasinaudoti ir verslininkai bei banditai. Prasidėjus kažkada garsiam Vakarų banko bankrotui, šio banko vadovai pinigus ketinusius atsiimti indėlininkus gąsdindavo S.Gaidjurgiu.

Bankininkai indėlininkams sakydavo, kad palaiko artimus santykius su S.Gaidjurgiu ir grąsino, kad šis su jais susidoros. Daug kas nenorėjo turėti konfliktų su legendiniu S.Gaidjurgiu ir pinigų nebereikalaudavo.

Kalbos apie bankininkų gąsdinimus pasiekė ir patį S.Gaidjurgį. Šis Klaipėdos senamiestyje patykojo vieną Vakarų banko vadovų R.Taraškų ir be ceremonijų puolė jį už skvernų.

S.Gaidjurgis išplūdo bankininką ir pareikalavo pasiaiškinti, kodėl šis jo vardu gąsdina indėlininkus. Šio įvykio liudininkai papasakojo, kad bankininkas, pažinęs jį užpuolusį S.Gaidjurgį, baisiausiai persigando ir ėmė drebėti.

Bankininkas prašė pasigailėti ir už moralinę skriaudą žadėjo S.Gaidjurgiui užsimokėti, net siūlė perrašyti savo mašiną.

Tačiau iškart po šio konflikto R.Taraškus kreipėsi į policiją ir pareiškė, kad S.Gaidjurgis jį sumušė. 

Priglaudė prelatas

Klaipėdietis buvo vienas nedaugelio lietuvių, iš ambasadoriaus Stasio Lozoraičio gavęs Lietuvos pasą. Dar 1989 metais S.Gaidjurgis kartu su savo draugu Algirdu Dobilu (kuris vėliau buvo nušautas Priekulėje) bandė emigruoti į Australiją.

Iš Klaipėdos vyrai nuvyko į Brestą, po to – į Lenkiją. Ten nelegaliai perėjo tuomet griežtai saugomą Lenkijos – Vokietijos sieną ir pėsčiomis patraukė į Austriją. Iš Insbruko iki Austrijos ir Italijos sienos važiavo traukiniu, o toliau geležinkelio bėgiais bei kalnais keliavo pėsčiomis, kol pasiekė Italiją.

Romoje klaipėdiečiai surado Lietuvos ambasadą, kur juos priėmė prelatas Algimantas Bartkus. Jis lietuviams išnuomojo namą. A.Bartkus padėjo lietuviams gauti ir ikikarinio pavyzdžio Lietuvos pasus.

Juos įteikė Lietuvos atstovas Vatikane Stasys Lozoraitis.

Suimtas Indonezijoje

Iš Romos lietuviai išskrido į Malaizijos sostinę Kvalą Lambūrą. Traukiniu privažiavę Singapūro sieną bėgliai pateikė lietuviškus pasus. Tačiau pasieniečiai liepė važiuoti atgal į Kvalą Lambūrą ir ten gauti vizas.

Tuomet keliautojai nelegaliai perėjo sieną. Singapūre jie dvi savaites miegojo parke, kasdien eidami į uostą, kuris nugabentų į Australiją. Tačiau niekas nepadėjo ir keliautojai vėl grįžo į Malaiziją ir apsistojo Kukufo uostamiestyje.

Pateikę lietuviškus pasus išsinuomojo medinę valtį, nusipirko statinę vandens ir didelį peilį apsiginti nuo ryklių ir išplaukė į Indoneziją.

Vyrai be perstijo irklavo beveik parą. Pasiekę vieną Indonezijos kaimelį išsekę krito miegoti ant smėlio. Pailsėję pardavė vietiniams valtį, kurie barkasu lietuvius nuplukdė į didesnę guvenvietę.

Vakare S.Gaidjurgis su draugais nuėjo į viešbutį ir pateikė lietuviškus pasus. Šeimininkas davė kambarį ir apie atvykėlius pranešė policijai.

Lietuviai buvo suimti ir nuvežti į koncentracijos stovyklą. Po trijų mėnesių visus tris nuvežė į Džakartoje esantį imigracijos centrą. Sulaikytieji buvo įsodinti į lėktuvą ir deportuoti.

Jau 1991 metų sausio 17 dieną jie buvo Maskvoje.

Pasinaudojo priešo mirtimi

Grįžęs į Klaipėdą, S.Gaidjurgis vėl atsidūrė audringų įvykių sukuryje. Susišaudymai, sprogdinimai, kruvina kova su konkuruojančiomis gaujomis buvo kasdienybė. Klaipiedietis žudė kiekvieną jam neįtikusį ir žvelgdamas į priekį perkasinėjo visus savo grupuotės nužudytų žmonių kūnus.

Dėl šios priežasties bylą tiriantys generalinės prokuratūros pareigūnai vos neatsidūrė aklavietėje – iki tol Lietuvoje dar nebuvo nei vieno atvejo, jog nesuradus lavono būtų už žmogžudystę nuteistas žmogus.

Metus pareigūnai kasinėjo vietas, kur buvo palaidotos S.Gaidjurgio aukos, tačiau apčiuopiamų rezultatų nepavyko pasiekti. Nesėkmingomis paieškomis buvo priblokštas ir su teisėsaugos pareigūnais pradėjęs bendradarbiauti S.Gaidjurgio asmens sargybinis Renatas Šadeikis.

Prokurorams jis smulkiai nurodė, kur buvo užkasti nužudytų žmonių lavonai, tačiau iškasus kapavietes ten taip ir nepavykdavo nieko surasti.

Paaiškėjo, kad niekuo nepasitikėjęs S.Gaidjurgis jau kitą dieną po eilinės žmogžudystės, nuvažiuodavo prie nužudytojo kapavietės, vienas ją atkasdavo ir lavoną įmesdavo į automobilio bagažinę.

Tuomet nužudytojo kūnas buvo pervežamas į kitą vietą ir ten palaidojamas. Vėliau procedūra buvo dar kelis kartus kartojama.

S.Gaidjurgis už sunkius nusikaltimus nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Tikėjosi, kad išsisuks

Turėdamas informatorių policijoje, S.Gaidjurgis žinojo, kad pareigūnai jį seka ir net pradėjo slaptas derybas su jo asmens saryginiais, kad šie duotų parodymus. Užsidaręs savo viloje netoli Priekulės jis ilgai mąstė, ką daryti ir galiausiai nusprendė pasiduoti.

Klaipėdietis buvo įsitikinęs, kad dėl perkastų lavonų prokurorams jo kaltės taip ir nepavyks įrodyti.

„O ką, atsėdėsiu pusę metų, metus ir viskas – tuomet man jau niekas nieko nebegalės padaryti, būsiu sau ponas“, - sąmprotavo S.Gaidjurgis.

Tačiau jo viltims nebuvo lemta išsipildyti. S.Gaidjurgis buvo sulaikytas 2002 metais. Po ketverių metų Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad jis organizavo ir pats įvykdė 16 žmogžudysčių. Tai didžiausias Lietuvos istorijoje vienam žmogui inkriminuojamų nužudymų skaičius. S.Gaidjurgis taip pat buvo kaltinamas prisidėjęs prie gyvenamųjų namų, Kauno ir Šiaulių policijos komisariatų pastatų, parduotuvės Kaune, laivo „Meridianas" Klaipėdoje sprogdinimo.

Iš viso S.Gaidjurgis apkaltintas dėl 37 nusikaltimų. 29 iš jų - sunkūs.

Krikštijo A.J.Bačkis

Kraują stingdančiais nusikaltimais Lietuvą šiurpinęs S.Gaidjurgis 2009 metais, jau įkalintas už grotų, priėmė krikštą. Lukiškėse apsilankęs tuometis Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis už nužudymus iki gyvos galvos kalinčiam banditui taip pat suteikė Komunijos bei Sutvirtinimo sakramentus.

Pareigūnus stebino žiaurumu

Kriminalinės policijos biuro (KPB) viršininko pavaduotojui Andžejui Roginskiui yra tekę bendrauti su daugeliu nusikalstamo pasaulio garsenybių. Paklaustas, kuri iš jų padarė didžiausią įspūdį, pareigūnas nedvejojo.

„Išskirčiau Sigitą Gaidjurgį. Man susidarė įspūdis, kad tai labai gudrus, klastingas ir pavojingas žmogus, kuriam nėra nieko šventa. Kartą su juo bendraujant ištarė: „Norite papasakosiu bajerį?“

Ir ėmė pasakoti, kaip kartą buvo susidorota su vienu verslininku. Peršautas vyriškis buvo nuvežtas į mišką, nuogai išrengtas ir įmestas į duobę. Gaidjurginiai ją užkasdami nutarė parūkyti.

Tuomet „negyvas“ verslininkas netikėtai atsikėlė ir ėmė bėgti. „Mes jį prisivijome ir uždaužėme kastuvais“, – juokėsi S.Gaidjurgis.

Jam tai buvo juokinga, o man – baisu net galvoti, kiek laiko laisvėje gyveno tokia būtybė, kurios žmogumi pavadinti negaliu.

Tą pokalbį prisimenu iki šiol ir tai man suteikia papildomų paskatų siekti, kad tokie veikėjai niekada neišeitų į laisvę“, - pasakojo A.Roginskis.