R.Paksas: Skirkime pinigus vaikams ir mokykloms, o ne karinei amunicijai

Nepaisant titaniškų valdžios pastangų įtikinti, jog įvedus eurą Lietuvoje kainos keitėsi tik infliacijos ribose, kiekvienas „ant savo skūros“ patyrė staigų jų šuolį į viršų.

Kalbėti apie tikrus statistinius rodiklius, šia prasme, būtų bergždžias reikalas, nes statistikos valdininkai, visų pirma, tarnauja valdžios „teisingam“ požiūriui.

O šalyje toliau brangsta viskas: pradedant elektra, degalais, daržovėmis turguose, baigiant sviestu, knygomis ir vaistais.

Akivaizdu, jog viešumoje bandoma įdiegti kitokią „tiesą“. Jeigu būtų priešingai, vargu bau valdžios viešiesiems ryšiams ir reklamai per televiziją būtų leidžiami didžiuliai pinigai.

Valdančiosios ir privilegijuotos grupės siekia, jog paprasti žmonės patikėtų „teisinga“ euro zonos finansų politika, nuolat augančia ekonomika ir kylančiais atlyginimais, o dėl nepritekliaus kaltintų tik savo nesėkmingai susiklosčiusį asmeninį likimą arba „periodiškai kylančias pasaulines krizes“.

Tariamai įtakingiausių visuomenės lyderių skleidžiamos „sėkmės istorijų tiesos“ tapo nuolatinėmis iškreiptų visuomeninių santykių palydovėmis, tik dar labiau paryškinančiomis socialinius kontrastus. Socialinė atskirtis Lietuvoje toliau auga.

Dauguma žiniasklaidos lyderių, nuožmiai besikaunančių už kiekvieną savo laisvės dalelytę „nevaržomai informuoti visuomenę“, tyli tarsi susitarę, kai reikia įvardinti esmines skurdo priežastis, atverti socialines žaizdas, atsistoti vargstančiųjų pusėn paprastomis gyvenimo aplinkybėmis.

Lietuvoje skurde gyvena žymiai daugiau žmonių, nei priskaičiuoja mūsų statistai, tačiau net ir šie deklaruojami rodikliai - šiurpinantys. Kas penktas šalies gyventojas skursta, žemiau skurdo ribos yra priverstas gyventi kas ketvirtas vaikas.

Valdžios patvirtintų metodikų apibrėžiama skurdo riba - 322 eurai per mėnesį vienam asmeniui. Skelbiama, jog žemiau šios ribos egzistuoja (nedrįstu teigti - gyvena) daugiau kaip trečdalis mūsų tautiečių. Šimtmečio Lietuvoje auga net dirbančiųjų skurdas.

Valdžios laviravime skaičiais nesimato skurdo bėdos sukeliamų padarinių asmens orumui, mikroklimatui šeimose ir bendruomenėse. Mūsų šeimos nuolat balansuoja ties egzistencine išsilaikymo riba.

Skurdo rizika nuolat didėja įvairiuose socialiniuose sluoksniuose. Mokytojų, slaugytojų, vaikų darželių auklėtojų, gaisrininkų, kultūros darbuotojų ir aibė kitų profesijų bendruomenių (sąrašą būtų galima tęsti be galo) šiandien yra panardintos į nuolatinio pajamų trūkumo liūną.

Lietuvos miestuose ir kaimuose - daugybė iš tiesų suirzusių ir pavargusių žmonių, kurie tiesiog nebeišgali oriai gyventi.

Šiandien reiktų aiškiai pasakyti, jog augančios kainos ir brangstančios prekės, skurdo grėsmė ir socialinių kontrastų visuomenė yra ilgalaikės valstybės politikos pasekmė.

Politikos, kuri metų metais nesikeičia, nepriklausomai nuo to, kokiai politinei grupei yra patikėta vairuoti globalaus pasaulio vandenyse dreifuojantį valstybės laivą.

Šeima yra pagrindinė socialinė institucija, pirmoji natūrali bendruomenė, iš kurios išauga humaniškoji visuomenė, tačiau jos saugojimas ir vientisumo išlaikymas (ne) sąmoningo valdžios abejingumo pagalba patenka į Europos Sąjungos diktuojamos politikos lauką, kuriame tradicinės sąjungos, kurią sudaro vyras ir moteris, samprata jau yra eliminuota.

Tradicinės šeimos likimas tampa visos mūsų nacionalinės bendruomenės ir tautos rūpesčiu, todėl pirmiausiai turime įžvelgti, atpažinti ir sustabdyti pavojingos politikos siekius.

Tikėtis Europos Sąjungos institucijų paramos priešinga linkme būtų naivu. Būtent valdžios sprendimai nacionaliniu lygmeniu turėtų pašalinti skurdą šeimose. Tačiau jų nėra arba jie yra nepakankamai veiksmingi.

Į tai turi būti nukreiptos institucijų pastangos, tai yra pagrindinė ašis, aplink kurią turi suktis skurdo įveikimo politikos strategija.

Esu įsitikinęs, jog mūsų valstybės biudžeto asignavimai turėtų būti skiriami ne ginkluotei, karinei amunicijai ir poligonams, o vadovėliams, pratybų sąsiuviniams, meninio ir sportinio ugdymo būreliams bei kūrybiškumo lavinimui. Kūdikių ir vaikų rūbeliams jau šiandien galėtų būti taikomas nulinis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas.

Reali finansinė pagalba šeimai turėtų tiesioginės įtakos katastrofiškos demografinės situacijos įveikimui.

Parama šeimoms, auginančioms vaikus, turi būti reali, ilgalaikė ir stabili. Esu tikras, jog ne ginkluotė, o šeimos politikos stiprinimas turėtų teigiamos įtakos ir Lietuvos saugumo užtikrinimui.

Valstybės ir bendruomenės pareiga - pagelbėti silpniesiems ir skurstantiesiems. Atrodytų, jog tai teiginys, kurio teisingumas akivaizdus.

Tačiau, kai kalba iš tiesų prasideda apie valstybės požiūrį į socialines problemas, apie tikrai teisingą, o ne statistikos manipuliacijomis pagrįstą vieningų minimalių pajamų vienam asmeniui užtikrinimą, rūpestis ir atjauta išsisklaido kaip rytmečio rūkas.

Šiandien mūsų valdžios jau ne vienoje valstybingumo srityje yra atsisakiusios suverenios valstybės politikos svertų.

Pirmiausia, žinoma, turiu omenyje nacionalinę finansų sistemą ir mūsų valiutą - litą, kurie yra sudeginti kaip atnašų aukos ant euro zonos plėtros aukuro.

Socialinė politika - apgailėtina. Žmonės Lietuvoje nesijaučia socialiai saugūs, todėl masiškai išvyksta svetur. Jie vadinami ekonominiais emigrantais, tačiau bėgimas nuo karų, kuriuos įvairios valdžios kariauja prieš savo piliečius juos skurdindamos, negali būti laikomas ekonomine emigracija.

Pastaruoju metu vis dažniau įvairių tariamų ekspertų lūpomis prabylama apie didelio masto ekonominės krizės artėjimą, kuriam valdžia turi pasiruošti.

Neatmesčiau, jog tai vėl yra didelių užmačių ir toli siekiančių tikslų kontūrai, siekiant pateisinti, o gal net ir dar labiau padidinti socialinę atskirtį ir darbo jėgos išnaudojimą, skatinti emigraciją, dar labiau paplaunant valstybės savarankiškumo pamatus, ir sudaryti prielaidas vadinamajai neišvengiamai Europos Sąjungos integracijai...

Laisvosios rinkos dėsnių įdiegimo priklausomybė nuo šoko yra tiesioginė. Sakyčiau, jog šiandien valdžios pastangos kažką daryti dėl kainų šoko Lietuvoje labiau primena triukšmingą veiklos imitavimą, nei pastangas suvaldyti siautėjantį laisvosios rinkos drakoną.

Lygiagrečiai matome, kas pastaruoju metu vyksta su mūsų nacionaline švietimo sistema. Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog tokia mokyklų ir mokytojų diskreditacija yra nusikaltimas. Tada, kai valstybė turėtų užtikrinti geriausias sąlygas ugdyti vaikus ir jaunuomenę, mokytojas yra žeminančioje padėtyje.

Kiek dar bus postringaujama viešojoje erdvėje apie itin kuklias mokytojų algas ir trimituojama apie profesijos prestižą. Savo laiku liberalizmo ideologijos ir laisvos rinkos principų diegimas švietime jau yra pridaręs didžiulės žalos visuomenei, tačiau šiandien matyti, jog šios pamokos nėra išmoktos.

Tada, kai iš mūsų laukiama drąsos, teisingumo ir protingumo, iškilus pavojams mūsų šeimos, tautos ir valstybės ateičiai, mes prarandame savikontrolę.

Pabaigai norėčiau pateikti du siūlymus Ministrui pirmininkui.

Pirmas. Sugrąžinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą į prieškrizinį lygį, t.y. 18 procentų, ir taip įvykdyti valdžios duotą įsipareigojimą.

Antras. Nustatyti nulinį PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams ir užbaigti dirbtinai sukeltas diskusijas apie prekybos tinklų pelnus ir valdininkų išpuolius prieš verslą.

Valdžia turi svertus ir galimybes sureguliuoti santykius taip, jog niekas negalėtų piktnaudžiauti ir naudotis dominuojančia padėtimi.

Nebent ji šito nenori.