Po tragedijos Klaipėdos viešbutyje prabilo Ričardas Pinikas: kas nutiko tą lemtingą vakarą?
Žinomumas kaip lavina atsirito praėjusių metų gale, po tragedijos uostamiestyje, kai iš viešbučio „Amberton Klaipėda“ balkono iškrito jauna mergina – modelis Dovilė Didžiūnaitytė. Įvykus tragedijai liko daug neatsakytų klausimų, į kuriuos galėtų atsakyti įtariamuoju tapęs vienas iš dviejų pagrindinių šio įvykio liudininkų - Ričardas Pinikas.
– Ričardai, kaip taip nutinko, kad vedęs vyras atsidūrė viename brangiausių Klaipėdos viešbučių su jaunu modeliu, o vėliau mergina iškrito per balkoną? Kodėl šioje istorijoje beveik pusę metų nieko nekomentuojate?
– Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios iki šiol nenorėjau kalbėti viešumoje, tai buvo pagarba žuvusios Dovilės atminimui.
Viešoje erdvėje pasirodė gana daug nuomonių, spėjimų, pamąstymų – visa tai nėra faktai ir, mano manymu, labai kenkia pareigūnams dirbti, todėl nenorėjau, kad iš mano pusės būtų dar daugiau pamąstymų. Tyrėjams kaip liudininkas pateikiau visą informaciją ir tikėjau, kad būtų teisinga laikytis nuošaliau nuo visų televizijos laidų ir skandalingų antraščių.
Tačiau šiomis dienomis, kai matau, kad dėl man nežinomų priežasčių pusę metų neapklausiami pagrindiniai liudininkai, aš nusprendžiau, kad mano atsakomybė ne tik padėti pareigūnams, bet ir pačiam aktyviau dalyvauti sprendžiant šį klausimą. Tikiu, kad dauguma pareigūnų gerai dirba savo darbą, tačiau tyrimas vyksta per lėtai.
– Vis dėlto – kas nutiko tą vakarą?
– Manau, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Netikiu, kad Dovilė galėjo pati iššokti. Tiesiog išėjo į balkoną, buvo tamsus paros metas ir įvyko nelaimingas atsitikimas. Tokia nelaimė gali atsitikti bet kuriam žmogui, tiesiog įvyko nelaimingas atsitikimas.
Dovilę atsimenu kaip labai šviesų žmogų, tačiau tuo metu, kai susitikome, jai buvo sunkus laikas. Tuo metu mergina buvo pasimetusi, praleidinėjo modelių atrankas, išgyveno dėl meilės daug vyresniam už save vyrui. Dovilės draugui, kuris šiuo metu gyvena Milane, apie 55-eri metai.
Taip jau nutiko, kad tuo metu nemažiau pasimetęs jaučiausi ir aš. Dvylika metų bendravę su žmona mes nusprendėme skirtis. Jau kelis mėnesius gyvenau viešbutyje, labai ilgėjausi namų. Tai buvo pirmasis kartas mano šeimos gyvenime, kai nusprendėme, kad kartu nebegyvensime, ir pradėjome tvarkyti teisinius skyrybų klausimus.
Nėra ko slėpti, tai atvirai sakiau ir pareigūnams, su Dovile laiką leidome kaip pora, eidavome kartu valgyti, taip pat kartu ir gyvenome. Tai buvo laikas, kai, matyt, abiem reikėjo kito žmogaus palaikymo. Aš dalį laiko dirbau, tiek, kiek tuo metu galėjau, dalį buvome kartu su kitais draugais. Buvo tikrai nemažai vakarėlių, tiesiog linksmai leidome laiką. Dovilė greitai pritapo, visiems patiko ir pati labai gerai jautėsi mūsų kompanijoje. Tai buvo laikas, kai aš tiesiog norėjau pamiršti savo problemas. Ir labai gaila, kad problemas sprendžiau būtent tokiu būdu, tiesiog būdamas su kitu žmogumi. Toks gyvenimo būdas man nėra įprastas.
– Kaip susipažinote su Dovile? Ir kaip mergina atsidūrė Klaipėdoje?
– Mes pažįstami apie trejus metus. Niekada artimiau nebendravome, labiau buvome pažįstami žmonės, kurie atsitiktinai susitikdavo bendroje draugų aplinkoje.
Tą savaitę mes susitikome Vilniuje, buvome Juozo Statkevičiaus renginyje, po jo kartu su kitais draugais važiavome į Dovilės namus. Ilgai neužsibuvau – kitą dieną turėjau groti Klaipėdoje. Manęs į Vilnių atvažiavo paimti draugų pora, Dovilė buvo gerai nusiteikusi ir pasisiūlė važiuoti kartu. Viskas vyko labai spontaniškai, ji pasiėmė vos kelis daiktus, nes planavome, kad po kelių dienų grįš į sostinę.
– Ar sutikęs Dovilę galvojote, kad tai gali būti naujų santykių pradžia?
– Tikėjausi, kad po kelių dienų, kurias gražiai leidome bendraudami su mano draugais, abu išspręsime savo asmeninio gyvenimo klausimus ir natūraliai situacija išsispręs.
Dovilė turėjo grįžti į Milaną, ten dirbo ir taip pat ten gyveno jos vaikinas modelių agentūros vadovas Massimo Parisi. Tačiau jie susipyko. Dovilė, nors ir turėjo bilietus, du kartus iš eilės į Milaną taip ir neišskrido. Net kai aš pats nupirkau bilietą, nenorėjo grįžti.
Po kelių dienų Dovilė pradėjo vadinti save klaipėdiete. Sakė, kad Vilniuje visi labai pasikėlę, o pajūryje žmonės paprastesni, nuoširdesni. Jai patiko Klaipėdoje, nuolat tai kartojo.
– Ar jums įprasta pirkti beveik nepažįstamoms merginoms bilietus į Milaną?
– Dovilė, kai susitikome, planavo, kad pabus vieną ar kelias dienas Klaipėdoje, ji neturėjo kreditinės kortelės, sakė, kad pametė.
– Galbūt mergina buvo supratusi, kad jūs jau pora ir todėl nenorėjo išvykti?
– Aš tuo metu to nežinojau, bet po Dovilės mirties jos geriausia draugė sakė, kad Dovilė turėjo tokių lūkesčių. Viskas vyko labai trumpai ir labai greitai. Negalėčiau šiuo metu net pasakyti, kaip viskas būtų toliau susiklostę. Mes tuo metu puikiai sutarėme.
– Ar bandėte po įvykio susitikti su Dovilės mama?
– Norėjau susitikti su Dovilės mama ir pasikalbėti. Parašiau laišką iškart po įvykio ir paprašiau, kad Dovilės geriausia draugė perduotų. Laišką rašiau kelias dienas, įdėjau visą širdį į kiekvieną žodį. Tačiau pozicija buvo labai aiški – buvo nenoras susitikti ir gana agresyvus puolimas, bet tai suprantama – mama išgyvena tokį didžiulį skausmą.
Aš norėjau papasakoti apie tai, kokią Dovilę pažinojau, koks mano atsiminimas apie šį žmogų. Galbūt skaitydama šiuos žodžius Dovilės mama mane išgirs, aš labai norėčiau, kad ji sutiktų su manimi susitikti. Kaip minėjau, jaučiau labai didelę savo moralinę atsakomybę šioje situacijoje. Tačiau įvyko nelaimingas atsitikimas, ir šioje situacijoje nėra vieno žmogaus, kuris būtų kaltas. Labai gailiuosi, kad pats nenuvežiau Dovilės į Vilnių ir nepriverčiau jos grįžti į Milaną. Man ji tuo metu, kaip minėjau, atrodė laiminga būdama Klaipėdoje.
– Ar su antruoju liudininku daktaru Aivaru po nelaimės kalbėjotės? Viešoje erdvėje beveik nėra informacijos, kas tas Aivaras ir ką jis veikė tame kambaryje?
– Aivaras yra mano pažįstamas medikas, jis tą dieną užsuko į svečius. Dovilė labai mažai valgė, bet vartojo alkoholį. Kai užsisakydavau kokteilį, Dovilė paprašydavo iškart dviejų. Paprašiau, kad Aivaras kaip medikas apžiūrėtų Dovilę.
Tą dieną planavome, kad Dovilė vakare išvyks, buvau sutaręs su vairuotoju, kad nuveš ją į Vilnių. Dieną buvau darbe, kelis kartus grįžau į viešbutį paimti antspaudo ir kitų dokumentų. Grįžęs vakare tikėjausi, kad Aivaras apžiūrėjo Dovilę, vairuotojas laukė mano skambučio. Tačiau grįžęs pamačiau juos miegamajame. Vėliau tai patvirtino ir DNR tyrimas.
Viskas vyko labai greitai, Dovilė apsirengė ir išbėgo į balkoną, tuo metu ir įvyko nelaimė. Kai vėliau, jau po nelaimės, bandžiau susisiekti su Aivaru, jis parašė pareigūnams skundą. Nors iki tol norėjo būti mano draugas, klausdavo, kaip man sekasi, siūlydavo susitikti. Iki šiol nesuprantu, kodėl būdamas mediku, įvykus nelaimei, žmogus pabėgo iš įvykio vietos.
– Buvo skelbta, kad Dovilės organizme rastos kelių rūšių narkotinės medžiagos. Iš kur jų galėjo atsirasti ir ar Jūs būdami kartu vartojote narkotines medžiagas?
– Manau, į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti žmogus, kuris įvykio dieną su Dovile buvo visą dieną. Aš asmeniškai būdamas kartu su ja, nesu vartojęs narkotinių medžiagų.
Dovilę žmonės iš Vilniaus apibūdino kaip merginą, kuri aktyviai dalyvauja vakarėliuose. Pradeda penktadienį ir pabaigia sekmadienį. Žiniasklaidoje pateikiama informacijos, kad aš esą buvau žmogus, kuris atsakingas už Dovilės savijautą ar elgesį. Tačiau mes kartu laiką leidome vos daugiau nei savaitę. Apie Dovilės gyvenimo būdą galėtų papasakoti jos draugai, kurie pažinojo merginą. Aš nežinau, su kuo Dovilė bendravo Vilniuje, su kuo Klaipėdoje, nes kol aš dirbau, nebuvome kartu. Manau, ji buvo geras žmogus ir miela mergina, kuri turėjo daug draugų.
– Jūs bendravote, kartu gyvenote su Dovile viešbutyje, kurio viešose erdvėse yra įrengtos stebėjimo kameros. Ką rodė vaizdo medžiaga?
– Taip, yra filmuota medžiaga. Akivaizdžiai matosi, kad mes normaliai leidome laiką. Aš turėjau susitikimus, kartu išeidavome, pavalgydavome, susitikdavau su kitais žmonėmis, tuomet vėl susitikdavome su Dovile. Tai galėtų patvirtinti visi kartu su mumis buvę žmonės, taip pat viešbučio personalas.
– Kokia istorija su tuo viešbučiu? Jūs ne pirmą kartą buvote ten apsistojęs?
– Nuo vasaros su žmona buvome du kartus susitaikę. Visą kitą laiką nuo maždaug liepos mėnesio gyvenau šiame viešbutyje, ten turėjau savo kambarį. Jei tas kambarys buvo rezervuotas prieš pusę metų, viešbutis paprašydavo manęs pereiti į kitą numerį vienai ar kelioms dienoms.
– Ar į viešbutį vesdavotės kitas merginas?
– Tikrai nesu pavyzdys, kaip tvarkytis gyvenimą, kai žlunga santuoka, kaip pabūti ramiu žmogumi, išgyventi tai viduje ir vienatvėje. Tačiau tikrai nebuvo merginų nuolatos. Aš ilgą laiką visai su niekuo nebendravau, nes tiesiog labai išgyvenau. Tiesiog sėdi viešbutyje ir galvoji, kas per nesąmonė darosi tavo gyvenime.
– Kaip jūs dabar jaučiatės?
– Labai blogai. Jei galėčiau, dabar išvažiuočiau į Indiją keliems mėnesiams, kad pabūčiau ramybėje ir pats su savimi. Man labai sunku, tai sunkiausias metas mano gyvenime. Tačiau dabar negaliu ir nenoriu niekur išvykti, noriu, kad viskas būtų ištirta, kad būtų atsakingai atliktas tyrimas, ir aktyviai jame dalyvausiu bendradarbiaudamas su pareigūnais. Taip pat norėčiau pabandyti atgauti savo šeimą ir grįžti į savo normalų gyvenimą. Labiausiai šiuo metu norėčiau dvasinės ramybės.
Rašyti komentarą