Pateko į itin rimtą užnugarį turinčių veikėjų pinkles

Spalio pradžioje FNTT, STT, Teisėjų tarybai ir pačiam prezidentui Gitanui Nausėdai iš vienos Vilniaus advokatų kontoros buvo išsiųstas laiškas, kuriuo užsienio ir Lietuvos verslininkai išdėstė neeilinę istoriją, į kurią pateko Lietuvoje – verslininkai baiminasi, kad tapo žinomo bankroto administratoriaus ir jo bendrininko, kelių bendrovių savininko, rafinuotai suplanuotų galimų nusikaltimų ir reketo aukomis, tačiau pastaruosius dengia savi žmonės aukštose pareigose.

Alfa.lt pavyko susipažinti su Lietuvoje registruotos bendrovės „Sopranai“ ir dar kelių kompanijų istorija iš jų pareiškimų policijai ir FNTT, STT bei prezidentui – bankrutavusios Vilniuje veikusios „Vingrių“ šlifavimo staklių gamyklos anksčiau naudotose patalpose vertingos technikos turintys verslininkai šiuos įrenginius mato kaip savo ausis, o juos faktiškai užvaldę veikėjai kelia reikalavimus, kurių turinys gali priminti reketą.

Verslininkų atstovai atvirai įvardija, kad centrinės figūros šioje istorijoje yra bankroto administratorius, bendrovių „Valeksa“ ir „Infina“ vadovas Stasys Poškus, verslininkai Ernestas Ugnius Urba, Darius Česnavičius ir dar keli su jais susiję asmenys.

Itin įdomu tai, kad S. Poškus ir E. U. Urba, nors ir nepripažįsta, kad vienas kitą pažįsta, kartu figūruoja bent keliose Alfa.lt aprašytose istorijose – S. Poškui ėmus administruoti su Ūkio banku susijusių bendrovių bankroto procedūras, į to paties D. Česnavičiaus bendrovės rankas pakliuvo Palangoje esantis viešbutis „Pajūris“, o dėl įtartinų S. Poškaus ir E. U. Urbos rokiruočių Juodkrantėje butus pirkę žmonės iki šiol skendi nežinioje, o E. U. Urbos kontroliuojama bendrovė „Tarp pušų“ taip pat pagarsėjo dėl machinacijų statybose ir įdomaus sandorio.

ŪKIO BANKO IR SUSIKOMPROMITAVUSIŲ PROKURORŲ ISTORIJOS SIŪLO GALAS – PALANGOS VIEŠBUTYJE?

MILIJONINĖS PALANGOS VIEŠBUČIO ISTORIJOS DALYVIŲ PĖDSAKAI – KITOJE MILIJONINĖJE ISTORIJOJE JUODKRANTĖJE

Į FNTT AKIRATĮ PAKLIUVUSI STATYBŲ BENDROVĖ VEDA PRIE DAUGYBĖS SPALVINGŲ VEIKĖJŲ

Su šiais veikėjais į bendrą istoriją įsipainioję verslininkai neslepia ir STT, FNTT bei kitoms institucijoms skirtame laiške nurodo, kad, kai tik pradėjo ginti savo teises teisme, sulaukė grasinimų reikalingomis pažintimis teisėsaugoje – ten sėdi savi žmonės, kurie, reikalui esant, gali pradėti ikiteisminį tyrimą prieš priešininkus.

Po gamyklos bankroto sudomino vertinga technika

Nukentėjusiems verslininkams didelių nemalonumų pridariusi istorija prasidėjo Vilniuje, Pramonės gatvėje, kur ilgus metus veikė šlifavimo stakles gaminusios akcinės bendrovės „Vingriai“ gamykla. „Vingriai“ 2016 m. sulaukė bankroto bylos, o likusias bendrovės skolas turėjo padengti gamykloje esanti vertinga technika.

Didelė dalis gamykloje buvusių įrenginių buvo parduota Estijos bendrovei „Vivona Estonia OU“.

Tačiau pastaroji nerado pinigų sandoriui įvykdyti, todėl teises pirkti įrenginius ir kitą gamyklinę techniką perdavė Lietuvoje registruotai bendrovei „Sopranai“, o ši, atlikusi mokėjimus už įrangą „Vingrių“ bankroto administratoriui, ėmė bandyti perpardavinėti nusipirktus įrenginius. Kitas stambus kreditorius, kuriam taip pat priklausė didelė dalis gamykloje buvusios įrangos, kurią jis irgi perleido bendrovei „Sopranai“, yra ilgametis „Vingrių“ kreditorius, bendrovė „L&M International Ltd.“.

Abi bendrovės, tikėtina, ketino bankrutavusios gamyklos patalpose likusią savo techniką parduoti ir bent taip atgauti skolas, tačiau planus sujaukė atsitiktinai gamyklos patalpas perėmę asmenys, kurių veiklos metodai verslininkams panašūs į nusikalstamus.

Pagalbos prašė bankroto administratoriaus

Bankroto administratorius S. Poškus ir su juo susiję verslininkai į šią istoriją pateko atsitiktinai. Nors „Vingriai“ naudojosi gamyklos patalpomis, pastarosios priklausė ne šiai bendrovei, bet SEB bankui. O pastarasis ėmė bylinėtis su tame pačiame pastate esančių kitų patalpų savininke, bendrove „Ecornus“.

Ši bendrovė turi vieną bėdą – į dalį savo patalpų gali patekti tik per „Vingrių“ gamyklą, todėl prašė teismo įpareigoti SEB banką, kad šis leistų naudotis turimomis patalpomis. Prieš tai „Ecornus“ buvo draugiškai susitarusi su „Vingriais“, todėl problemų dėl patekimo į savo patalpas nebuvo.

2019 m. pradžioje bankas paskelbė aukcioną, norėdamas parduoti gamyklos patalpas. Pastarasis faktas suneramino „Vingrių“ kreditorius, mat visi gamyklos įrenginiai dar buvo pačioje gamykloje, o išmontuoti juos ir perkelti nėra taip paprasta – tam reikia bent dviejų mėnesių intensyvaus darbo bei krovininio įvažiavimo, kurio patalpos neturėjo.

Imta baimintis, kad naujas patalpų šeimininkas gali imti kaišioti pagalius į ratus – neleisti išsivežti technikos ar tiesiog šią sugadinti ar išmesti.

„Planas pavyko – S. Poškaus valdoma bendrovė „Infina“ už 580 tūkst. eurų nupirko gamyklos patalpas, pilnas vertingos svetimos technikos.

Verslininkų ir „Vingrių“ kreditorių padėtį dar labiau sunkino tai, kad apie SEB banko aukcioną jie sužinojo beveik paskutinę akimirką, todėl nespėjo surinkti reikiamų pinigų.

Tuomet stambus „Vingrių“ kreditorius, bendrovė „L&M International Ltd.“, ir pati turėjusi įrenginių gamyklos patalpose, nutarė surasti asmenį ar bendrovę, kurie paskolintų gamyklos patalpų pirkimui reikalingą sumą, siekusią maždaug 600 tūkst. eurų. Tiek šis kreditorius, tiek „Vingrių“ įrenginius susitarę nupirkti verslininkai ketino ramiai išsigabenti vertingus įrenginius, tuomet parduoti patalpas ir grąžinti skolą.

Į pagalbą verslininkams kone paskutinę minutę atėjo jiems dirbęs teisininkas, tuometinio „L&M International Ltd.“ vadovo prašymu kreipęsis į ilgametį pažįstamą S. Poškų. Žinomas bankroto administratorius sutiko padėti, pasakęs, kad kaip tik turi sąskaitoje 100 tūkst. eurų, todėl gali užsiregistruoti vos po kelių valandų vyksiančiame aukcione, o likusius pinigus greit pasiskolins iš draugų.

Planas pavyko – S. Poškaus valdoma bendrovė „Infina“ už 580 tūkst. eurų nupirko gamyklos patalpas, pilnas vertingos svetimos technikos.

Prasidėjo problemos

Iš pradžių S. Poškus, anot verslininkų, elgėsi sąžiningai, rūpinosi įsigytomis patalpomis – įrengė vaizdo kameras, paskyrė patalpų ūkvedį – juo tapo „Infinos“ darbuotoju pristatinėtas Valdas Dubauskas.

Ramybę atgavę kreditoriai ėmė rūpintis gamykloje esančia technika, kurią reikėjo išgabenti. Šie darbai buvo patikėti „Sopranų“ vadovui E. Jankelaičiui – jis apžiūrėjo bendrovės nusipirktus įrenginius, sudarė jų sąrašą, ėmė ieškoti pirkėjų ir rūpintis išmontavimo darbais.

Toks bendradarbiavimas tęsėsi kelis mėnesius – iki 2019 m. gegužės, kai, pasak nukentėjusių verslininkų, S. Poškus su kolegomis juos tiesiog apgavo. Draugiško bendradarbiavimo laikotarpis iš esmės tęsėsi lygiai tiek, kiek S. Poškaus „Infinai“ užtruko teisiškai perimti ir įregistruoti nuosavybę į patalpas iš SEB banko.

Vos nupirkusi patalpas, bankroto administratoriaus valdoma įmonė įsigytas gamyklos patalpas pardavė bendrovei „Linksmas“, kuri priklauso verslininkui E. U. Urbai.

Netrukus pradėjo aiškėti S. Poškaus ir jo bendrininkų ketinimai – kai vienas stambių „Sopranų“ pirkėjų 2019 m. gegužės 10 d. pabandė iš gamyklos išsivežti dalį įrenginių, į gamyklos patalpas prisistatė dar vienas su S. Poškumi keliose istorijose figūruojantis verslininkas D. Česnavičius, iškvietęs policiją.

„Sopranų“ atstovai, patekę į keblią padėtį, pasikvietė advokatą Valdemarą Stančiką. Tačiau atvykus teisininkui įrenginių savininkus pritrenkė netikėta žinia – D. Česnavičius pranešė, kad S. Poškaus bendrovė šias patalpas pardavė, pats D. Česnavičius yra šių patalpų savininko atstovas, kuriam parūpo, kodėl neaiškūs asmenys iš jo patalpų veža įrenginius.

„Sopranus“ toks netikėtas bankroto administratoriaus žingsnis nustebino, o pats S. Poškus, anot jų atstovo, iš karto po patalpų pardavimo išskrido į užsienį ir ėmė vengti klausimų, kodėl pardavė patalpas.

Į pagalbą pasitelkę teisininkus, įrenginių savininkai ėmė domėtis, kas gi nutiko. Kaip paaiškėjo, apsisukta buvo greitai – Registrų centro duomenimis, patalpų savininku buvo jau ne S. Poškaus „Infina“, bet E. U. Urbos „Linksmas“.

Galiausiai atsiradęs bankroto administratorius ėmė teisintis, kad tiesiog neturėjo pakankamai pinigų, kad pats vienas nupirktų patalpas, todėl pasitelkė į pagalbą „partnerius“, tačiau ramino, kad verslininkai tikrai galės išsivežti savo įrangą, šiai nieko nenutiks.

Savo žodžiams užtikrinti jis netgi sutiko galimai žalai dėl įšaldytos patalpose įrangos kompensuoti deponuoti 60 tūkst. eurų ir šią sumą iš tikro netrukus pervedė E. Jankelaičio vadovaujamai įmonei.

Deja, paaiškėjo, kad S. Poškaus pažadai skyrėsi nuo tikrovės – patalpų savininku tapęs E. U. Urba, anot verslininkų, ėmėsi įvairiausių priemonių, kad tik verslininkai negalėtų patekti į bendrovės patalpas ir išsivežti vertingos technikos: oficialiai reikalavo įvairiausių dokumentų, 100 tūkst. eurų banko garantijos, kad išvežant įrangą nebus apgadintas gamyklos pastatas, o neformaliai verslininkus įrangos savininkus pasiekdavo dar labiau materialiai apčiuopiami reikalavimai.

Pasijuto terorizuojami

Anot verslininkų, E. U. Urbos bendrovei perėmus gamyklos patalpas, jie susidūrė su, jų vertinimu, subtiliu reketu – nors oficialiai „Linksmas“ nesipriešino įrenginių atidavimui, verslininkų advokatui pradėta aiškinti, kad verslininkai, norėdami atgauti savo įrenginius, turi priversti kaimynus „Ecornus“ atsisakyti savo ieškinių ir parduoti turimas patalpas pusvelčiui.

To nepadarius bus „sudėtinga susitarti“ dėl patalpose įstrigusios technikos.

„Sopranų“ akcininkui ir „Vivona Estonia OU“ įgaliotiniui E. Jankelaičiui E. U. Urba pasiūlė jau kitokį variantą, kurio esmė – spjaut į jau rastus pirkėjus ir parduoti įrenginius E. U. Urbos bendrovei už kelis kartus mažesnę kainą nei užsienio pirkėjams.

Kai verslininkai nesutiko pusvelčiui atiduoti brangios įrangos, atsirado dar vienas reikalavimas – už galimybę atgauti įkalintus įrenginius pradėta reikalauti 50 tūkst. eurų „mokesčio“ „tipo už nuomą“.

Apie rimtus E. U. Urbai mestus kaltinimus Alfa.lt pasiteiravo paties verslininko. Tačiau E. U. Urba, prieš tai su žiniasklaida bendraudavęs bent laiškais, šįkart pasirinko visiškos tylos strategiją; verslininkas neatsakinėjo į telefono skambučius, o el. paštu pasiteiravus, kodėl iš S. Poškaus pirko gamyklos patalpas ir kodėl neleidžia savininkams pasiimti nusipirktų įrenginių, nieko neatsakė.

Bankroto administratorius nusiplovė rankas

Pats S. Poškus „Sopranų“ atstovams teisinosi, kad taip neturėjo būti, bet jis nieko padaryti nebegali, vis žadėjo situaciją išspręsti.

Galiausiai, kaip minėta, su S. Poškumi buvo pasiektas savotiškas susitarimas – bankroto administratorius pervedė į E. Jankelaičio bendrovės sąskaitą 60 tūkst. eurų kaip „paskolą“, kurią atgaus tik tuomet, kai „Sopranai“ galės iš gamyklos išsivežti savo įrenginius.

Vertingus įrenginius pjaustė dalimis

Dėl šios istorijos į teisėsaugą kreipęsi verslininkai policijai nurodė, kad jiems imta grasinti gudria schema – jei įrenginių savininkai nesumokės 50 tūkst. eurų, „Linksmas“ gamyklos patalpas neva išnuomos, o tuomet per teismą pareikalaus atlyginti patirtus nuostolius, mat tariamas nuomininkas neva negalės naudotis patalpomis, užgriozdintomis „neaiškiu svetimu turtu“.

Tai – tik pirmoji gudraus plano dalis. Verslininkams taip pat grasinta, kad, jei E. U. Urbos bendrovė bylą dėl negautų nuompinigių laimės, priteistą žalą „Linksmas“ gaus „teisėtai pasisavindamas“ vertingus įrenginius ir juos parduodamas.

Verslininkai taip pat pastebėjo, kad gamykloje likę įrenginiai imti gadinti – nurinktos įvairios jų dalys ir priedai, taip pat dingo svarbi techninė dokumentacija. Tačiau paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę, tapo 2020 m. sausį paaiškėję faktai, kad neaiškūs asmenys ėmėsi iš gamyklos išvežinėti jų turtą.

Dar labiau šokiravo žinia, kad brangios staklės ir kiti įrenginiai gali būti tiesiog supjaustomi ir parduodami kaip metalo laužas jo supirkėjams. Tai ir paskatino „Sopranų“ vadovybę kreiptis į teisėsaugą.

Verslininkai policijai nurodė, kad E. Jankelaičiui paskambinę metalo supirkėjai siūlė greitai nusipirkti iš „Vingrių“ gamyklos išvežtą įrangą, kol ši dar nesunaikinta.

Atgauti vertingą įrangą, įstrigusią gamykloje, „Sopranai“ bandė ir per policiją, ir bylinėdamiesi teisme, tačiau susidūrė su galimai korumpuotais teisėsaugos darbuotojais, taip pat teisėja, kurią su priešininkais siejo kompromituojantys ryšiai. Apie tarp teisėsaugininkų, teismo, verslininkų ir teisininkų susiklosčiusius santykius, į kuriuos verslininkų bandymai atgauti savo turtą iki šiol atsimušė kaip į sieną, skaitykite antroje šios istorijos dalyje.