Pasaka žmonėms būtina kaip duona

"Kalėdų Senelis, Senis Šaltis - būtina gyvenimo dalis, kuri vadinasi pasaka. Kas be pasakų gali gyventi?" - retoriškai klausia filosofas, rašytojas, visuomenės veikėjas Arvydas Juozaitis, kurio namus šiemet Kalėdų Senelis aplankė nuotoliniu būdu, t. y. per kompiuterį. "Mažasis vaikas į mokyklą eis tik kitais metais. Gal šiemet Senelį jau paskutinį sykį pasikvietėme. Jis - pasaka, taip reikalinga žmogui", - mano filosofas.

Ateidavo ir nekviestas

Pasak Klaipėdos dramos teatro aktorės Nijolės Sabulytės, "seneliavimas" visais laikais didžiausią uždarbį duodavo aktoriams. "Seneliais Šalčiais buvo ir Romualdas Grincevičius, ir Povilas Stankus, ir Aleksandras Šimanskis. Vytautas Kancleris, kol buvo jaunas gražuolis, "neseneliavo", o paskui ir jis buvo didelis aukštas Senelis Šaltis. Šio vaidmens "nesimatavo" vienintelis Vytautas Paukštė. Jis sakydavo, kad tai "pats šlykščiausias uždarbiavimo būdas", - pasakojo aktorė ir prisipažino, kad pačiai neteko būti Snieguole.

"Esu daugiau charakterinė aktorė, o Snieguolės - labiau lyrinės. Aš būdavau tik Lapė, nes spektaklyje "Auksinis raktelis" vaidinau lapę Alisą", - pasakojo N. Sabulytė.

SU SENELIU. Aktorius Vytautas Kancleris ir aktorė Nijolė Sabulytė su anūku.

Ponia Nijolė prisimena, kaip pati netikėtai buvo pamaloninta Senelio Šalčio. "Buvo 1968-ųjų pabaiga. Tada mes gyvenome Baltijos prospekte, kuriame tebuvo pusantro namo, mažytė parduotuvėlė, toks kioskelis.

Laikau sūnelį Liutaurą ant puoduko ir staiga kažkas skambina į duris. Vyras įleidžia, žiūriu, - Senelis Šaltis! Nei kviestas, nei lauktas.

Tik kai prakalbo, pažinau - aktorius Algirdas Kubilius. Įsivaizduojate, kokie mes tada buvome draugiški. Jis vaikščiojo po Baltijos prospektą, nes žmonės užsisakydavo Senelį į namus, ir užsuko pas mus, ištraukė dovanėlę iš to savo maišo", - prisiminimais dalijosi aktorė.

Namo parvežė milicininkas

Režisierei Daliai Kanclerytei yra tekę būti Snieguole ir lydėti į naujametes šventes Senelį Šaltį - tėvą, šviesaus atminimo aktorių V. Kanclerį. "Tėtis būdavo tas Senelis Šaltis, kuris eidavo ir į vaikų darželius, ir visur kitur. Porą metų su juo buvau Snieguole. Jaučiausi labai džiaugsmingai, labai gera buvo.

Klaipėdoje buvo tokia tradicija - gruodžio 31-ąją Seneliai Šalčiai lankydavo neturtingus žmones, atnešdavo jiems dovanų. Vaikai deklamuodavo eilėraščius.

Kaimynai kviesdavo ir pas juos užeiti. Tekdavo ir taurelę išgerti. Nutikdavo fantastiškiausių istorijų.

Vienais metais, gal 1970-aisiais, man iš teatro paėmė labai gražią suknelę, mama susuko plaukus. Mes su tėčiu keliavome po namus, visi mane gyrė ir sakė, kad Snieguolė labai graži. O vienuose namuose, kuriuose buvo tėčio draugai, užtrukome. Vairuotoją paleidome, nes buvo pažadėtas taksi. Ir įsivaizduokite, buvo neįmanoma prisiskambinti. Tada Klaipėdoje gal vienas taksi ir tebuvo.

Tėtis sako: "Žinai ką, dukra, einam pėsti, greičiau pareisime." Keliaujame ir girdime - jau skamba kurantai. Ir staiga atvažiuoja milicininkas ant motociklo su lopšeliu ir sako: "Seneli Šalti, sėskis, Snieguole, - pas mane."

Buvo šaltukas, pasnigę, miestas gražus, o aš tąsyk pirmą kartą važiavau motociklu, ir dar kartu su tėčiu. Jaučiausi kaip filme. Greitai mus milicininkas parvežė, pavėlavome gal tik dešimt minučių sutikti Naujuosius namie, kur laukė mama", - prisiminimais dalijosi D. Kanclerytė.

Šventė ir Kūčias

Klaipėdos pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda sako, kad Suvalkijos kaimuose žmonės ir sovietmečiu šventė ir Kūčias, ir Kalėdas. Prieš jas skersdavo kiaules. "Būdavo propaguojamas ateizmas, sakoma, kad nereikia švęsti, bet nežinau, ar kam nors Vilkaviškio ar Marijampolės rajone tai sutrukdė švęsti. Visi kaimynai sėsdavo prie Kūčių stalo.

Ir tais laikais Kalėdos buvo linksmos, įžanga į Naujuosius metus, kurie irgi būdavo nuostabūs. O dabar Kalėdos - jau beveik ne šventė, nes per mėnesį visos krautuvės tiek išdūzgia galvą, kad šventė lieka tarsi su nugraibyta grietine", - kalbėjo režisierius.

Pasak A. Vizgirdos, tais laikais niekas netrydaliojo ir eglių į savo namus prieš mėnesį netempdavo.

"Mano namuose eglė būdavo nuo žemės iki lubų. Kartą panorau pats ją parsinešti. Iš godumo nusikirtau tokią, kad negalėjau patempti. Pusiaukelėje įstrigau ir verkdamas grįžau namo. Teta nuėjo ir ją partempė", - pasakojo pašnekovas.

Režisierius prisiminė ir kunigo kalėdojimo tradiciją. "Kunigui vaikai turėdavo pasakyti eilėraštuką. Aš taip pat buvau išmokęs - "Tėve mūsų, parlėk iš prūsų, parnešk duonos ir kopūstų ir dar šmotą lašinių", tačiau mama šio eilėraščio deklamuoti kunigui neleido", - nusijuokė A. Vizgirda.

NORAS. Žmonės nori tikėti, kad yra didesnis nei jų pačių širdžių gerumas. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Senelis - nebylys

Kartą režisieriui teko būti ir Seniu Šalčiu. "Kadangi buvau labai geras studentas, Vilniuje mane pasisamdė Geležinkelininkų kultūros rūmai. Dešimt dienų turėjau būti Seniu Šalčiu, kasdien po vaidinimų vesti po du naujamečius žiburėlius ir išdalinti vaikučiams dovanėles.

Visi žiburėliai vyko rusų kalba. Nežinau, kodėl įsikaliau į galvą, kad jeigu pradėsiu kalbėti su vaikučiais ir tėveliais, jie pajus mano akcentą ir juoksis.

Ar galite įsivaizduoti, kad dešimt dienų Senis Šaltis nieko nešnekėjo, nepasakė nė vieno žodžio?"

Senelis Šaltis - moteris

Nijolei Butkienei apie 1980-uosius teko būti Seneliu Šalčiu darželyje, kuriame ji dirbo.

"Nors Senelių Šalčių vaidmuo buvo gerai apmokamas, jų trūko. Tie, kurie turėdavo pažįstamų, samdydavosi aktorius iš Klaipėdos dramos teatro. Bet jų tais laikais ne tiek daug ir buvo. Tad visi sukosi kaip kas išmanė. Stengdavomės prisiprašyti, kad pavaidintų kas nors iš vaikų tėvų ar personalo. Nelabai kas norėdavo, nes tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai - lengva.

MOTERIS. Ar galėtumėte pasakyti, kad šioje senoje nuotraukoje Senelis Šaltis yra moteris - Nijolė Butkienė?

Taip nutiko, kad darželiui, kuriame dirbau, kurį lankė abu mano vaikai, neliko Senelio. Todėl ir sutikau juo būti, nes turėjau šiokios tokios saviveiklinės vaidybinės patirties. Ir man pavyko, nes niekas, net mano pačios vaikai, manęs nepažino", - pasakojo ponia Nijolė.

Pasistengiau ir balsą, ir laikyseną pakeisti, ir eiti kitaip. Labai dažnai vaikai pažįsta Senelius iš batų, tai aš apsiaudavau veltinius. Beje, tais laikais gauti Senelio Šalčio rūbus buvo sunku, bet mūsų darželis juos turėjo.

Tik po kelerių metų vaikai žiūrėdami nuotraukas, kaip Senelis teikia dovanas, pastebėjo, kad Senelio rankos - labai plonos. Tada jiems prisipažinau, kad tai aš buvau", - pasakojo N. Butkienė.

ISTORIJA. Štai kaip atrodė Vytauto Kanclerio Senelis Šaltis. Klaipėdos dramos teatro nuotr.

Juodas sunkus darbas

Klaipėdos dramos teatro aktoriui Rimantui Pelakauskui teko būti ir sovietiniu Seniu Šalčiu, ir Kalėdų Seneliu jau po 1990-ųjų.

"Sovietmečiu Seniai Šalčiai būdavo su ilgais chalatais, turėjo vatos barzdas, jos ištįsdavo, vienas vargas, ūsai irgi buvo... O nosį reikėdavo būtinai padažyti raudonai. Prisimenu, Žvejų rūmų teatralizuotose eglutėse organizacijoms Snieguolė visada būdavo su mėlynu sarafanu. Eidami rateliu apie eglutę deklamuodavome eilėraštį "Eglutė skarota", dainuodavome dainelę "Į Mėnulį paleista, greit nuskriejo raketa".

Tais laikais nieko nestebindavo išgėręs Senelis, nes visur vaišindavo. Net darželiuose visada vedėjos parūpindavo butelaitį.

Po tokių švenčių Seneliai Šalčiai vakare jau nelabai orientuodavosi, važiuodavo namo su taksi, kartais blaškydavosi po miestą namų ieškodami...

Man šis vaidmuo visada keldavo stresą, nes reikėdavo ir rusiškai kalbėti. Grįžęs eidavau tiesiai į dušą, nes būdavau kiaurai šlapias. Kartais nepatogu būdavo atsisakyti, - pasivaišindavau. Sakyčiau, tai buvo labai neprestižinis, sunkus juodas darbas. Bet per tas kelias savaites uždirbdavau 3-4 mėnesių algą...

Vėliau teko būti ir Kalėdų Seneliu. Šis vaidmuo jau buvo kitoks, o ir aš daugiau patirties turėjau. Tad po susitikimų su vaikais grįždavau pakylėtas ir patyręs džiaugsmo", - pasakojo aktorius.

Moterys visokių velnių prisigalvodavo

"Nors laive šiek tiek kitoks gyvenimas, bet jame dirba tokie patys žmonės. Ateidavo ir Senis Šaltis, apsirengęs išverstus kailinius, su kuriais žmonės dirbdavo žuvų ceche. Būdavo ir Snieguolės, ir nykštukai. Viskas priklausydavo nuo žmonių, esančių laive, kūrybingumo ir įgulos dydžio", - pasakojo tolimojo plaukiojimo kapitonas Sigitas Šileris.

Jūrininkai, pasak kapitono, šventėms taupydavo vyną, kurio, plaukiodami tropikuose, po 200 gramų gaudavo kiekvieną dieną.

"Būdavo, kad jūrininkai per šventes pasirodydavo laive girti. Kai juos bardavau, sakydavo: "Kapitone, pats vyno davei. O kad gėrė Kanarų salų spiritą, žinoma, nesakydavo", - pasakojo kapitonas.

"Baltijos" žvejų kolūkiui (dabar bendrovė "Senoji Baltija") S. Šileris pradėjo vadovauti per Kūčias. "Tik dabar sakoma, kad sovietmečiu Kūčių nebuvo galima švęsti. Mūsų pagrindinė šventė buvo Kūčios. Į šventę ateidavo ir partorgas, ir kiti užkietėję bolševikai. Žinoma, mes to nereklamuodavome. Netriukšmaudavome, skambių politinių kalbų nesakydavome ir blaivūs išeidavome namo. Neprisimenu, kad už tai mus kas nors būtų baudęs. Turėjome aktų salę, meno vadovą Antaną Dambrauską, savo orkestrėlį. Naujuosius metus jau švęsdavome įsitraukdami į miesto šventes", - pasakojo S. Šileris.

Žmonės nori daugiau gerumo

Vytautas BIKAUSKAS, Škotijos Glazgo menų akademijos studentas, Jungtinio pasaulio koledžo Diližane (Armėnija) absolventas

Kalėdų Senelis - išorinio nežmogiško gėrio pavidalas. Specialiai apie jį filosofijos literatūroje nieko nesu skaitęs. Filosofams jis, matyt, nėra vienintelis, yra daug švenčių, turinčių kitas dvasias. Visos jos tarsi bendras pavidalas to, kas daro kažką gero žmonėms. Filosofiniu požiūriu tai - kultūrinis, religinis reiškinys. Žmonės tokiu būdu suteikia išorinį pavidalą Kalėdų gerumo idėjai.

Kalėdų Senelis yra ne šeimos narys, o būtybė, gyvenanti atsiskyrusi nuo visų šeimų. Per Kalėdas ji įeina į tavo namus. Įsileidi nejausdamas pavojaus, tiki, kad, užėjusi per kaminą, nieko blogo nepadarys. Čia labai svarbi stebuklo idėja. Žmonės nori tikėti, kad yra didesnis nei jų pačių širdžių gerumas. Gali nešvęsti Kalėdų, bet Kalėdų Senelis vis tiek bus ir visada tą pačią dieną pasirūpins žmonėmis.

Sovietai nuplėšė religijos apvalkalą, bet Senis Šaltis net tada egzistavo. Net kai buvo nuvertintas folkloras, kultūra, mitas. Įdomu, kokioje kategorijoje buvo Senelis Šaltis vertinant pagal klasių santykius? Palikta kažkokia skylė, mintis, kad yra kažkokios ypatingos būtybės, nors sovietai jų nepripažino. Galbūt suprato, kad to, kuo žmonės tiki, noro, kad egzistuotų gėris, greitai neišmuši."