Iš pradžių „Endeavour“ vadinosi „Grafas Pembrokas“ ir gabendavo anglis bei kitus krovinius. Jis pagal Tomaso Milnerio užsakymą buvo pastatytas Vitbio uoste (Šiaurės Jorkšyras) ir 1764 m. birželį nuleistas į vandenį.
Vietos jūreiviai tokio tipo laivus vadindavo „katėmis iš Vitbio“. Jie būdavo nedidelės gramzdos, plokščiadugniai ir gerai tiko plaukioti seklumose.
Tokius laivus būdavo lengva ištraukti į krantą, prireikus pakrauti ir iškrauti, taip pat remontuoti, neužsukant į doką.
„Grafo Pembroko“ korpusas, vidiniai deniai ir futoksai buvo pagaminti iš baltojo ąžuolo, kilis ir achterštevenis - iš guobos, trys stiebai - iš pušies ir eglės. 1768 m. vasario 16-ąją Londono Karališkoji draugija kreipėsi į karalių Jurgį III, prašydama finansuoti mokslinę ekspediciją į Ramųjį vandenyną, kad būtų galima stebėti, kaip 1769 m. Venera praslinks Saulės disku ir atlikti kitokius stebėjimus.
Karališkasis sutikimas buvo gautas, o Admiralitetas nusprendė mokslinę ekspediciją sujungti su slapta hipotetinio žemyno Terra Australis Incognita paieškų misija.
Kas vadovaus?
Karališkoji draugija pasiūlė vadovauti ekspedicijai pavesti škotui geografui Aleksanderiui Delrimplui (Alexander Dalrymple). Bet pirmasis Admiraliteto lordas Edvardas Houkas (Edward Hawke) pareiškė, kad greičiau nusikirs dešinę ranką, negu karinio jūrų laivyno laivui vadovauti patikės neprofesionaliam jūreiviui.
E.Houkas gerai žinojo, kas įvyko 1698 m., kai laivo „Paramour“ karininkai atsisakė vykdyti civilio ekspedicijos vadovo Edmundo Halio (Edmond Halley) įsakymus. Išeitis buvo rasta Admiralitetui pasiūlius Džeimso Kuko, jūrų karininko, o kartu ir puikaus matematiko ir kartografo, kandidatūrą.
Mokslininkus ši kandidatūra taip pat tenkino. Tada ekspedicijai buvo numatytas tinkamas laivas, ir „Grafas Pembrokas“ buvo nupirktas už 2840 svarų 10 šilingų ir 11 pensų, dar 2294 svarai buvo išleisti laivui aprūpinti reikiama įranga. 1768 m. gegužės 27-ąją Džeimsas Kukas perėmė laivą, kuris buvo pavadintas „Bark Endeavour“, kad nebūtų painiojamas su nedideliu karinio laivyno laivu „Endeavour“.
Baigus remontuoti, laivas liepos 30-ąją atvyko į Plimutą, kur į jį įsėdo įgula ir buvo pakrautos maisto atsargos (tarp jų gyvos kiaulės, vištos ir ožka). Rugpjūčio 26-ąją garsioji pirmoji Dž.Kuko kelionė aplink pasaulį prasidėjo.
Pirmoji kelionė
„Endeavour“ aplankė Taitį, N.Zelandiją, kur Dž.Kukas atrado sąsiaurį tarp Šiaurės ir Pietų salų bei įrodė, kad jos nėra nežinomo Pietų žemyno dalis. Paskui jis patraukė palei Australijos rytinę pakrantę, ten užplaukė ant seklumos, laivo dugnas buvo pramuštas ir todėl teko ilgai plaukti nuolatos pumpuojant vandenį iš triumo. Per šią kelionę buvo atrastas sąsiauris tarp Naujosios Gvinėjos ir Australijos.
Pagaliau „Endeavour“ atvyko į Bataviją (dabartinę Džakartą), kur buvo sutaisytas. Paskui per Keiptauną ekspedicija grįžo į Angliją.
Apie pirmąją Kuko kelionę prirašyta daug, gerokai mažiau yra žinoma apie tolesnį „Endeavour“ likimą. Grįžus Vulvičo dokuose jis buvo paverstas transportiniu laivu. Nuo 1774 m. rugsėjo laivynas „Endeavour“ atsisakė, o kitų metų kovą jis už 645 svarus buvo parduotas privačiam savininkui.
Karo laivas
Prasidėjus karui su Šiaurės Amerikos kolonijomis, Admiralitetui reikėjo laivų kariuomenei ir kariniams kroviniams gabenti per vandenyną. Savininkas bandė laivą parduoti valstybei, bet gavo neigiamą atsakymą, nes laivas buvo pripažintas per senu ir sutrūnijusiu. Tada savininkas pavadino jį „Lord Sandvich“ ir vėl pasiūlė Admiralitetui jį pirkti, bet pergudrauti karinės žinybos jam nepavyko.
Teko atlikti rimtą remontą ir tik tada Admiralitetas priėmė laivą, pavadintą „Lord Sandvich II“. 1776 m. jis kartu su visu laivynu į Ameriką plukdė kariuomenės dalinius, kurie paskui dalyvavo užimant Niujorką, vėliau buvo panaudotas daliniams permesti į Rod Ailendą, kur dar buvo naudojamas kaip plaukiojantis kalėjimas karo belaisviams.
Kai 1778 m. pradžioje į karą amerikiečių pusėje įsijungė Prancūzija, jie pabandė iš anglų atimti Niuportą Rod Ailende. Sausuma miestą puolė Amerikos kariai, o iš jūros jam grasino prancūzų laivynas.
Britų garnizono vadas Džonas Brisbenas (John Brisbane) nusprendė užblokuoti vartus į uostą, nuskandindamas ten likusius laivus. 1778 m. rugpjūčio 7-ąją „Lord Sandvich II“ buvo nuskandintas Rod Ailendo uoste.
Versijos
Istorikai ne iškart nustatė, koks buvo legendinio „Endeavour“ likimas. Straipsnis, kuriame buvo teigiama, kad jis, ko gera, guli dugne netoli Niuporto, pirmą kartą pasirodė 1834 m. vietos žurnale „Providence“. Tačiau ilgai buvo populiari kitokia versija, pagal kurią laivas išliko ir 1790 m. buvo parduotas prancūzams, kurie jį pavadino „La Liberte“, o 1793 m. nuskendo prie Rod Ailendo.
Apie tai pranešė buvęs Prancūzijos konsulas Rod Ailende, remdamasis laivo savininkų žodžiais. Bet paskui paaiškėjo, kad „La Liberte“ - visai kitas laivas. Taip pat žurnalas „Providence“ gavo laišką, kuriame buvo tvirtinama, kad jau 1825 m. kažkoks į atsargą išleistas jūreivis Londone norintiems organizuoja pasiplaukiojimus Temze, rodo nuskendusio laivo liekanas ir tvirtina, kad taip buvęs Dž.Kuko „Endeavour“.
Nuo 1991 m. organizacija „Rhode Island Marine Archaeology Project“ (RIMAP) pradėjo tyrinėti visus trylika transportinių laivų, nuskendusių vykstant mūšiams dėl Rod Ailendo. 1999 m. jos bendradarbiams Londono archyvuose pavyko atkapstyti žinių, kad tarp jų buvo „Endeavour“ ir sužinoti jo naująjį pavadinimą.
2000 m. prie tyrinėjimų prisijungė Australijos nacionalinio jūrų muziejaus specialistai (Dž.Kuko kelionės jūra - svarbi Australijos istorijos dalis, todėl mokslininkai iš Australijos labai domisi jo laivo likimu).
Tada dugne buvo rastas pirmasis iš nuskendusių laivų ir skubiai paskelbtas Dž.Kuko „Endeavour“. Bet abejonių dėl jo identifikacijos liko. Per kitus 6 metus buvo nustatyta aštuonių laivų buvimo vieta, kai kurie iš jų taip pat galėjo būti Dž.Kuko. Dabar tyrinėtojai teigia, kad garsusis laivas yra tarp nuolaužų likusių penkių laivų (tikimybė - 80-100 proc.), nuskandintų uoste vienas šalia kito.
RIMAP ieško lėšų povandeniniams archeologiniams darbams tęsti bei laivo fragmentams iškelti ir restauruoti.
Rašyti komentarą