Nepriklausomybės istorija CŽA agento akimis: pirmieji Lietuvos žingsniai I dalis

CŽA agento, nusiųsto į mūsų šalį stebėti nepriklausomybės įvykių, atsiminimai pirmą kartą išslaptinti dar 2007 metais. Aktualumo nepraradusiame dokumente – pažįstamos pavardės, veikėjai, vardai ir pasakojimas, kaip atrodė pirmieji Lietuvos nepriklausomybės žingsniai. 

„Per visą savo istoriją Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) Specialiųjų veiklų divizija (Nacionalinė Slaptoji Tarnyba) visuomet demonstravo gebėjimą greitai mobilizuotis ir reaguoti į pasaulio krizes, greitai dislokuoti savo pareigūnus į užsienį.

Kartais, esant sudėtingoms situacijoms, ar naujose vietose jiems tekdavo tapti pionieriais ir rinkti žvalgybinius duomenis, ar pasinaudojant aplinkybėmis stumti JAV nacionalinius interesus“, – rašoma JAV Centrinės žvalgybos agentūros tinklalapyje publikuojamuose agento memuaruose.

„Man buvo garbė tapti tokiu pionieriumi, kai buvau išsiųstas Į Lietuvą prieš pat Sovietų sąjungos griūtį. Dauguma mano kolegų pasklido po subyrėjusias Sovietų imperijos šalis, siekdami užmegzti kontaktą su senais priešais ir atrasti naujų draugų.

Dalis buvusių priešininkų mus atstūmė iš karto, kiti – nepatikliai klausėsi, o tretieji mus priėmė svetingai ir ėmė bendradarbiauti kovojant prieš terorizmą“, – skelbiama agento, prisistatančio MJV atsiminimuose.

Pirmoji dalis. Atidėta komandiruotė 

Iš pradžių nemaniau, kad tai įvyks: prezidentas atšaukė mano kelionę į Lietuvą paskutinę minutę.

Tiesioginis šalies vadovo įsikišimas į CŽA pareigūno kelionę buvo beprecedentis, tačiau audringi tolimesni įvykiai paskatino šią komandiruotę. Užkietėję sovietų lyderiai suorganizavo valstybės perversmą, siekdami patraukti iš valdžios reformistą Michailą Gorbačiovą.

Šiuos dramatiškus įvykius lydėjo net didesnė drama, kuomet eiliniai sovietų piliečiai sukilo, siekdami pašalinti perversmininkus ir grąžinti, kad ir susilpnėjusį M. Gorbačiovą, atgal į pareigas. 70 metų trukęs komunizmas sunaikintas per 70 valandų, Sovietų Sąjunga subyrėjo, o dešimtmečius trukęs Šaltasis karas iš esmės buvo baigtas.

Tą dieną, kai buvo numatytas mano išvykimas, rugpjūčio 23-iąją, Miltas Beardenas, CŽA Specialiųjų veiklų divizijos Sovietų ir Rytų Europos padalinio (SE) viršininkas, pasikvietė mane į savo biurą. M. Beardenas, aukštas teksasietis, buvo tarnavęs daugelyje kritinių zonų visame pasaulyje.

Jis buvo vienas CŽA vadų Islamabade, teikė techninę paramą, priešinantis sovietų kariuomenės okupacijai Afganistane. M. Beardenas stebėjo, kaip 1989 m. vasarį Sovietų supervalstybė pripažino pralaimėjimą ir pasitraukė iš Afganistano, tai buvo imperijos byrėjimo ženklas. Tuomet M. Beardenas grįžo namo vadovauti SEM. Beardenas grįžo namo ir tapo SE vadovu. Anuomet Rytų Europos komunistinės vyriausybės ėmė žlugti viena po kitos.

Reaguodamas į tai, M. Beardenas greitai išvyko užmegzti santykių su buvusiais priešininkais iš sovietų bloko, kurie turėjo tapti neįkainojamais sąjungininkais Persijos įlankos kare su Iraku 1991 metais. Kadangi komunizmo bastionas Maskvoje skilinėjo, M. Beardenas nekantravo ir toliau tęsti senųjų priešų – ir galimų naujųjų draugų – įdarbinimą, tik šįkart – jau buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Kai atėjau į M. Beardeno biurą, jis patogiai įsitaisė savo kėdėje, užsikėlė kaubojiškais batais apautas kojas ant ąžuolinio stalo ir išbėrė naujienas: „Deja, jaunuoli, kelionė atšaukta. – Tada nusišypsojo. – Tačiau reikia žiūrėti į viską kiek kitaip. Juk ne kiekvieną dieną prezidentas atideda jūsų išvykas.“

Aš atrodžiau visiškai sumišęs, todėl jis paaiškino:

„Šįryt buvau Baltuosiuose rūmuose. Papasakojau Bobui Gatesui [prezidento Džordžo H. W. Bušo patarėjui nacionalinio saugumo klausimais] apie tavo kelionę, ir jis paprašė manęs ją atidėti maždaug savaitei. Prezidentas nori šį tą sutvarkyti prieš pripažįstant Lietuvą. Tai užtruks apie savaitę. Tiesiog pasikeisk savo planus kitai savaitei, ir mes pamėginsime dar kartą.“

Nors buvau susikrovęs daiktus ir pasirengęs vakare išvykti į Vilnių, įsakymai buvo įsakymais, o ypač, kai jie paties prezidento. Tik vėliau sužinojau, kad „šis tas“ buvo prezidento D. Bušo pastangos įvertinti M. Gorbačiovo ir Kremliaus galimą įtaką, JAV nusprendus pripažinti Lietuvos suverenitetą ir atnaujinti įprastus diplomatinius santykius, kurie buvo nutrūkę po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą 1940 metais.

Mano kelionės tikslas buvo užmegzti ryšius su ką tik susikūrusia Lietuvos žvalgybos tarnyba ir pradėti dialogą dėl bendradarbiavimo, kurį M. Beardenas jau buvo pradėjęs su Lietuvos kaimynais Vakaruose.

M. Beardenas tikriausiai manė, kad esu tinkamas šiam darbui, nes aš buvau neseniai grįžęs iš Maskvos ir kalbėjau rusiškai. Ir, kaip ir daugelis operacijų pareigūnų, nusiųstų dirbti į vadavietę, aš norėjau laikinos misijos užsienyje.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelias   

1991 metų rugpjūtį Sovietų Sąjunga vis dar laikė Lietuvą ir jos kaimynes, Latviją ir Estiją, Sovietų Sąjungos narėmis. Lietuvoje jau nuo 1988 metais veikė Sąjūdžio judėjimas – tariamai tam, kad remtų Sovietų Sąjungos vadovų reformas, bet iš tiesų tam, kad skatintų nacionalines Lietuvos idėjas.

Sąjūdis pareikalavo, kad Sovietų Sąjunga oficialiai pripažintų Stalino eros pabaigą, sustabdytų branduolinių reaktorių statybą Lietuvoje, atskleistų slaptuosius protokolus dėl 1939 metų sovietų–nacių nepuolimo pakto, kuriuo Sovietų Sąjungai buvo suteikta Baltijos šalių kontrolė.

Lietuvių judėjimo dalyvius paskatino kaimyninės Lenkijos judėjimas „Solidarnosc“, prasidėjęs 1988 metais. Tų metų spalį savo pirmininku sąjūdiečiai išsirinko Vytautą Landsbergį, muzikologijos profesorių.

1989 metų kovą Sąjūdžio atstovai gavo vietų Liaudies deputatų taryboje ir ėmė ginti Lietuvos interesus Kremliuje. Gegužės mėnesį lietuviai paskelbė savo suverenitetą ir pareiškė, kad Lietuvos inkorporacija į Sovietų Sąjungą buvo nelegali. Valstybė, ir netgi komunistinės organizacijos, pareiškė, kad atsiskiria nuo Maskvos ir ėmė veikti nepriklausomai.

1989 metais, minint 50-ąsias sovietų ir nacių nepuolimo pakto pasirašymo metines, maždaug 2 milijonai lietuvių, latvių ir estų, laikydamiesi už rankų, išsirikiavo nuo Vilniaus iki Talino. Rankomis susikibusių žmonių eilė buvo maždaug 350 mylių ilgio.

Gruodžio mėnesį Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos. 1990 metais Landsbergis buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Kovo 11–ąją naujai išrinktas parlamentas nubalsavo už nepriklausomybę.

Kremlius į tokį žingsnį reagavo itin nepalankiai: iš pradžių bandė gąsdinti lietuvius kariniais manevrais, o vėliau – ekonomine blokada. Blokada privertė Landsbergį pritarti moratoriumui dėl Lietuvos nepriklausomybės tol, kol Lietuvos ir Sovietų Sąjungos Vyriausybės pradės derybas. 

Spaudžiamas aukščiausių sovietinių vadų, M. Gorbačiovo režimas griebėsi jėgos: 1991 metais sovietų kariai užėmė svarbius pastatus Vilniuje. Puldami Lietuvos televizijos centrą, sovietų kariai nužudė 14 lietuvių, o sužeidė – šimtus.

Lietuviai buvo nusiteikę ryžtingai ir nesutiko atsisakyti nepriklausomybės akto ir kovojo tol, kol Maskva nutraukė bandymus grąžinti sovietų valdžią.